Mėnesio archyvas: 2013 m. gegužės mėn.

Vakaronė „Vieni kitiems“

Gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ gegužės 24 dieną visus sukvietė į renginį „Vieni kitiems“, kuriame turėjo ką parodyti ir vaikai, ir jų tėvai, ir seneliai.

Susirinkusius savo dainomis pasveikino Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos mokiniai. Kalbėjo bendruomenės pirmininkas Audrius Zalatoris, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariai: Vytautas Liepa, Algirdas Budrys, Upytės seniūnas Giedrius Koženiauskas, kunigas Vidmantas Bloškis.

Visus nustebino į salę netikėtai įbėgęs „zuikis policininkas“, kuris tikrino susirinkusių žinias, ar moka kelių eismo taisykles, skatino prisiminti kelio ženklus, visus linksmai nuteikė „alkotesteris“, į kurį reikėjo ne pūsti, o traukti orą. Žaismingasis zuikis kaip staiga atsirado, taip staiga ir pranyko, o jį pakeitė Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Prevencijos grupės specialistė Danguolė Urbonienė, kuri parodė filmą apie saugos diržų naudojimą, priminė visiems, kaip juos reikia teisingai užsisegti, nuo kelerių metų gatvėmis gali važinėti dviratininkai, kaip teisingai dėvėti atšvaitus, atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Bendruomenė jau treti metai dalyvauja Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos organizuotame konkurse „Eismo saugumas bendruomenėse“, todėl ši policininkų parama, šviečiant bendruomenės narius saugaus eismo klausimais, buvo labai reikalinga.

Prisiminėme, kad 2013-ieji paskelbti Tarmių metais, todėl mokytoja Vida Ramoškienė paskaitė eilėraštį žemaitiškai, o 7 klasės mokinys Irmantas Račys pasekė sakmę aukštaičių raguviškių tarme. Antros klasės mokiniai vaidino lietuvių liaudies pasaką „Kodėl šunys protingi,“ minė mįsles, o teisingai atsakiusieji buvo apdovanoti riestainiais. Bronė Užtupienė paskaitė savo kūrybos eilėraštį „Čia mūsų Upytė – čia mūsų namai“, o Alvydo Vaitkūno gyvai paskaityta humoreska pasėjo šypsenas visų lūpose.

Tremtinių daina priminė skaudų laikotarpį, atnešusį mirtį ir netektis. Artėja birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena, o Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla dalyvauja projekte „Kuriame Respubliką“, kuriuo siekiama stiprinti asmeninę pilietinę, tautinę atsakomybę ir patriotiškumą. Įdomu buvo pasiklausyti Genovaitės Vizbaraitės – Bistrovienės, kuri 1949 m. iš Kupiškio rajono buvo ištremta į Sibirą už tai, kad tėvai turėjo 40 hektarų žemės. Tremtyje išgyveno daugiau kaip 10 metų. Ji papasakojo apie ilgą kelionę į nežinią, apie sunkų darbą ir gyvenimą Sajanų kalnų pašonėje, parodė, kiek duonos per dieną gaudavo 7 asmenų šeima, atnešė sriubos iš ruginių miltų ir bulvių, keptos bulvių košės ir muziejui padovanojo kočėlą – įrankį košei grūsti. Paragavę tremtinių maisto, susirinkusieji parašė daug viltingų žodžių į tremtį, o laiškus simboliškai sukabino kiemelyje ant  pušelės.

Taip pat neužmiršome šiemet minimos sukakties – S. Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 80-ųjų metinių. Nors pilotai žuvo, tačiau blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Prisiminę žūties aplinkybes ir pripažinę, kad lakūnų žygdarbis – lietuvių aukojimosi tautai simbolis, sujungiantis visame pasaulyje gyvenančius lietuvius, subūrėme jaunimą bendram šokiui pagal Nijolės Tallat Kelpšaitės atliekamą dainą „Lituanica“ skrenda“. Oranžinės spalvos šilkinės juostelės, plevenančios valso ritmu – lyg tęsiamas skrydis, kuris stiprina „Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams“ (1932 m. liepos 31 d. lietuvių laikraščiuose „Draugas“ ir „Naujienos“ buvo išspausdintas lakūnų kreipimasis: “Mes skrisime į Lietuvą”).

Muzikantai, groję ir graudžias tremtinių, partizanų dainas, ir linksmas, visiems žinomas melodijas, užpildė salę muzikos garsais. Rimantas Bitinas, Henrikas Užtupas, Česlovas Gnižinskas, Virginijus Šaknys ir Romas Sutkus, atsakingai ir nuoširdžiai repetavę, puikiai groję renginyje, dar kartą įrodė vienybės ir savanoriško darbo galią.

Pasivaišinę ant laužo kepta kiaušiniene, virta žolelių arbata, visi sužiuro į ugnį „dangaus žibintuose“ – juk ne veltui buvo tikima, kad bendruomenės laimė ir gerovė priklauso nuo ugnies, kuri įkūnija nenutrūkstamą ryšį ir gyvybę. Padalinę vieni kitiems šilumą ir atjautimą, pakalnučių ir alyvų kvapą, išsinešėme įspūdžius, bendrystės jausmą ir tikėjimą, kad atsisveikiname neilgam.

Jurgita Zalatorienė

O DSCN5926 DSCN5957 DSCN5972 DSCN5992 DSCN5995 DSCN6022 DSCN6040 DSCN6141 DSCN6149 DSCN6156 DSCN6181 O O O O O Skaitykite toliau