Aldona Liutkevičienė

***

Apkabink, prisiliesk, jei dar liko vilties,
Jei  dar liko brangaus iš praėjusio laiko puikaus.

Būna šalta kartu, būna ilgu, klaiku
Vienumoj, tarp galybės minčių.
Tada vaikštau tenai, kur mūs laimės krantai,
Kur geri tie laikai, kai maži dar vaikai
Ir problemų mažai, arba jų nematei,
Nes skubėjai, lėkei, kolei nešė sparnai.
Per bedugnes skridai, daug, daug ko netekai…

Netaupei, nejautei, kad artėja diena,
Kai daug ko negana, kai jausmų dargana,
Kai jau daug kas patapo našta…

Bet… Vis vien dar tiki, kad ateis ta diena,
Ne diena- valanda , ir išpildys visus nereiklius,
Juokingus, gal, menkus troškimus…
Galbūt šitaip ir bus?

Ar matei ?

Ar matei saulę patekant anksti ryte,
Kada žemę pasiekia migla?
Ar po rūką braidei,
Kvapą lauko gėlių ar uodei?
Kada kaimas atbunda matei?
Ar girdėjai garsus, kai užgieda gaidžiai,
Kai suloja šuneliai skardžiai.
Ir karvutės sumūkia gailiai?
Melžti moterys eina skubiai.

Kibirų žvangesys ir svirčių girgždesys…
Aš mačiau! Aš ėjau dar rasota lanka,
Kojas vilgė birželio, rugpjūčio ar liepos rasa,
Gėriau kvapą baltų, raudonų dobilų.
Nuo to kvapo ir šiandien svaigstu.
Miško uogas sapnuose renku
Ir ant smilgos veriu…

O sula! Ta saldžioji iš beržo ar klevo sula…
Ar jums teko nulėkti, padėti ąsotį šalia,
Kad sulos privarvėtų…
Paskui gerti ištroškus,
Vėl lėkti, skubėti, šieno grėbti,
Vartyti, į dangų žvalgytis,
Kad lietus nesuspėtų sulyti,
Nes jau vežti reikėtų, brolyti!

Duonos kvapą–ruginės, naminės
Ar žinot, ar laukėt, pakol ją iškeps?
Paskui laužti ir sviesto storai taip užtept…
Ir godžiai suvalgyt, dar užgeriant saldžiu pienu.
Tą skonį ir šiandien burnoje jaučiu…

Ir daug ką, dar daug ką menu,
Dar daug pasakyti galiu, bet…
Juk tai tiktai man ir svarbu.
Todėl palieku su paklydusiu toliuos
Vaikystės, jaunystės skausmu ir džiaugsmu…

Dar svajoju…

Dar svajoju, nes dar gyvenu.
Dar turiu ir troškimų, vilčių.
Pakalbėt su vaikais iš širdies,
Prisiliest, prisiglaust, išsiliet…
Nesiguost, tik kartėlį nuryti,
Jeigu skauda-geriau nesakyti.
Atjautos  nebelauki, nepyksti,
Tik paklausi, kaip sekas, vaikyti?
Stengies rūpesčius jų įsigyti
Ir patart, kaip toliau jiems tvarkytis.
Dar skolas apmokėti, anūkus prižiūrėti,
Kol galiu dar paeiti–dar noriu padėti.
Dar lekiu, privalau dar suspėti…

Dar svajoju, nes dar gyvenu!
Dar turiu ir svajų nekuklių–
Apsigobt kailinukais lengvais,
Lovoj kavą išgerti rytais…
Pasipuošti žiedais, auskarais…
Ir kvėpintis brangiais kvepalais…

Nors žinau, šitas viskas praeis.
Pasiguosiu tuščiais pažadais,
Išsakytais kadais…

Einu į Rudenį…

Einu į Rudenį ir nebijau…
Gal kas ir stebisi–nejau?
Ir nesigąsdinu, visiems sakau:
„Tas kelias nuostabus, kuriuo ėjau!“

Aš sėdžiu kambary,
Bet jau užvėrus langą.
Girdžiu, lauke ten vėjas trankos…
Bijau, kad nepaleistų vėjais
Jausmų, kurių aš išdalint dar nesuspėjau…

Turiu dar meilės, ir vilties, ir ryžto,
Kai ko jau kelt iš sapno nebedrįstu.
Bet tai, kas liko širdyje manojoj,
Pasižadu dalint ir…Dovanoju.
***
Ėjau pavėjui ir grūmiaus su vėju,
Skridau paukščiu, plasnojau drugeliu.
Bridau purvu ir prabangiu žengiau keliu,
Gyvenimo aš kryžkelėj painioj stovėjau.

Mylėjau, laukiau, vyliaus ir geidžiau,
Kam džiaugsmą, kam paguodą dovanojau.
Troškimų šimtą dešimt pažabojus –
Į savo lemtį, ateitį žengiau.

Prasmegt iš gėdos man norėjosi ne kartą.
Pavirst žuvim ar slieku nebyliu.
Paskui atvirst, sušukti žemišku balsu–
Gyventi verta, vai gyventi verta!

Bet, vis tik, aš daugiau visus mylėjau,
Atleist gebėjau nuoskaudas gilias.
Nurydama ir ašaras sūrias,
Surasdama jėgų vėl kantriai ėjau…

Kažkur pasidėjo…

Prapuolė, kažkur pasidėjo,
Trenkė durim ir išėjo,
Su snaigėm, su vėju…
Nuo mūsų išėjo!
Sugrįžt nežadėjo.
Bučiniai, meilė išėjo…
Jie nekentėjo,
O mes –kentėjom…
Sau padėt negalėjom,
Tylėjom ir nekalbėjom.
Nieko viens kitam nežadėjom.
Kažkas mus ištiko,
Taip tuščia paliko!
Kodėl tas svajonių vainikas
Sudžiuvo, sunyko?
Laukimas paliko…
Draugėje buvimas,
Klaikus pripratimas,
Toksai tat likimas…

Laiškas vėjui…

Vėjau, vėjau, išprotėjai,
Visą naktį nemigai?
Kaip tu šitaip sugebėjai,
Nemiegoti visiškai?

Tu ir man miegot neleidai,
Nesudėjau aš akių.
Pasvajot, planuot sau leidau
Iki pat pirmų gaidžių.

Neramus tu, šelmi vėjau,
Kaip ir aš, skubi, leki…
Atsipūst galbūt galėjom,
Bet…Nerimsim, kol gyvi!

Laukiu Kalėdų

Giliai prisnigo, o, dangau, dėkoju tau!
Artėja jau Kalėdos!
Aš jau matau, jau pajutau,
Širdim ir siela pajutau…
…Mamytė tešlą minko,
Bandas ji ploja pasilenkus…
Ir mano suraitytą „paukštę“mažą
Į skardą deda…

Bus nuostabios Kalėdos!
Dar mes maži,
Nežinome nei kas vargai,
Nei bėdos…
Kvapus tik traukiam į save,
Gyvename Kalėdų laukime.

Sugirgžda šaltos lauko durys
Ir tėtis snieginas jose.
Sugrįžta baltas ir sušąlęs,
Su  žaliaskare eglute.
O mus svaigina eglės kvapas
Ir ruošiamų valgių kvapai…
Sniege–giliai pramintas takas,
Ir snaigių šokis po langais.

Dabar jau puošime eglutę!
Atsinešame žaisliukus,
O tėtis nuima nuo aukšto–
Riešutukus rudus, rudus…
Supilsto juos į maišelius
Ir pakabina ant eglutės
Šalia saldainių blizgančių.

Paskui ateis eilė žvakutėm,
Vaškinėm, kvepiančiom, spalvotom,
Lėktoriuose„sėdės“ „jos lyg kūmutės
Ir degs, kvepės be proto.

Susėsime prie Kūčių stalo,
Iš galo tėtis, o šalia–mama.
Parsižegnoję, sukalbėję maldą savo,
Plotkelę laušim tyloje.

Ir valgių dvylika ragausim,
Ir išragausime visus,
Nebosim, kad rytoj rytą
Suskaus mums pilvukus.

Po staltiese baltai užklota
Šienelis kvepia, šlama…
Įkišę ranką mes ištraukiam
Po šiaudą, ką jis lemia ?

Kalėdų burtai, papročiai–užvaldo mus,
O tėtis nuneša į tvartą
Nuo Kūčių stalo likučius…
Tegul ir gyvulėliai pasidžiaugia Kalėdom…

Lietuvai

O, gimtine mana, Lietuva,
Visada man miela,
Lyg gražiausia, skambiausia daina!
Ar verki, ar juokies,
Ar klumpi, ar kelies,
Pilnatis, ar delčia,
Džiugesys, ar kančia…
Visais metų laikais,
Ir dienom, ir rytais,
Vakare, ar nakčia,
Atvirai, paslapčia–
Dainai posmus dedu
Ir džiaugiuos,
Kad turiu –tave vieną vienintelę–
Savo meilę ir viltį.
Tu–pavasario žiedas ankstyvas,
Vyturėlio giesmelė pasklidus.
Vasarėlės rasotais rytais–
Tu puošiesi perlais, gintarais…
Varį, auksą renki ir žarstai–
Rudenėlio spalvotais takais.
Tu–Žiemužė giliam ilgesy, paslapty…
Lelija tu balta,
Iškentėjus kančias
Be kaltės tu kalta.
Jau pražilo galva…
Tave skriaudė ir baudė,
Tik retai kada glaudė!
Skauda širdį, žinau, už vaikus–
Nublokštus už Atlanto, kitus…
Ne audrų nublokštus.
Už skaudžius likimus, troškimus,
Tuos, kurių jau daugiau nebebus…
Tik, prašau, nesiklaupk,
Neklūpėk, nesilenk,
Atsitiesk, aukščiau galvą iškelk!

Mamai

Ką man sakei, ko mokei–
Tikrai atsimenu
Ir keista, kad kasdieną vis aiškiau, suprantamiau.
Žinau, kad nereikėjo būti tokiai,
Kokia buvau…
Klydau, nes tolau mintimis ir siela
Kasmet ,lyg laivas, vis toliau…
O tas rankas, kur glamonėjo mažą–
Dar šiandien aš jaučiu–tik skausmingiau.
Tu glostei ir suaugusią mane,
Prieidavai ryte nedrąsiai…
Dabar tik supratau,
Kaip norisi paglostyt dukrą savo jau  suaugusią
Taip pat nedrąsiai…
Ir pasakyt :„Dukryte, ačiū tau!“
Tiktai tada, dukrele, tu suprasi tiesą,
Kai rankos tiesis glostyt sūnų paslapčia.
O jis, duok, Dieve, kad norėtų
Švelniu išlikti visada,
Ar glostai jį, ar ne.

Mano rugsėjai…

Rugsėjai, rugsėjai…
Variniai, auksiniai rugsėjai…
Kiek daug jų praėjo!
Atėjo, nuėjo, skubėjo–
Manęs jie palikt nenorėjo.
Ir jeigu iš naujo man tektų pradėti–
Pradėčiau aš vėl nuo rugsėjų.
Skaičiuoti aš jų nebespėju,
Ir eit su jaunais nebespėju,
Bet verkt ir dejuoti tikrai nevertėjo,
Nes tai buvo mieliausi,
Patys gražiausi rugsėjai!
Jie su paukščiais nuskriejo,
Su dausom susiliejo,
O širdį- palaima užliejo…
Ir didelę,  didelę  meilę vaikystei pasėjo,
Tie mano ritmingi, tie mano prasmingi rugsėjai…

Mokytojui

Ar jau viską išsakei,
Ar jau viską iškalbėjai?
Mokytojau, kiek dienų,
Kiek jų klasėje praėjo?

Keitėsi laikai, veidai,
Keitės klasėj suolų eilės…
Keitėsi vaikų veidai,
Tik nesikeitė jiems meilė!

Ji, su metais, vis gilėjo,
Vis stiprėjo, nepraėjo.
Ir ne veltui, prie lentos
Tu stovėjai, jiems kalbėjai…

Mokytojau, pasakyk,
Ar kitaip gyvent galėjai?

Nejau tiek metų jau praėjo?

Nejau tiek metų jau praėjo?
Rodos tik pavasariai skubėjo
Į vasaras žalias, žieduotas,
Kvepiančias bijūnais, rūtom, mėtom…
Tos vasaros…Jos buvo šiltos ir saulėtos…
Margais žiedais ir sukniomis nuplevėsavo–
Praskriejo ir vaikystė mano.

Ruduo pabeldė–Įsileidau,
Nesupykau, seniai atleidau,
Kad pakeitė man eiseną ir veidą,
Raukšles pagilino ir smilkinius pasidabravo,
Prie išvaizdos manos ilgai darbavos…
Paskui pavargo ir paleido,
Keliaut į žiemą palinkėjo,
O, kad aš nenoriu jos –nesistebėjo…
Stovėjo ir ilgai dar į mane žiūrėjo,
Bet…Jau padėti niekuo negalėjo…

Nenoriu tokios žiemos

Ne tokia ta žiema,
Ji juoda, purvina,
Aš nenoriu tokios,
Ir nelaukiu aš jos–
Nešvarios drumzlinos…
Dar sulauksiu baltos,
Nekaltos ir šviesios.
Ji šalia atsistos
Ir kvatos, nevaitos,
Man vaitoti neduos.
Ir neleis pasiduot,
Su manim ji kovos,
Ta lauktoji, tikroji žiema.
Atgaivins baltuma,
Taps širdy ramuma…
Viskas bus kaip tada–
Lyg jaunystės dienų valanda…

Nevalykit lentos

Nevalykit lentos,
Dar atneškit kreidos,
Dar norėjau rašyt,
Dar bandau ką sakyt,
Nors žodžius tos maldos,
Užmirštu nuolatos…

Pastovėsiu dar čia,
Nors mintyse delčia,
Kol širdis man aprims,
Svaigulys keistas ims…
Gal prisėsiu,
Gal puslapį kitą atversiu,
Nusijuoksiu, gal tyliai paverksiu?

Kaip tas ašaras man suturėti,
Kaip išgirsti lemtingus žodžius,
Kurie akmeniu širdį užgrius?

O malda- jau kasdienė, deja,
Tik į klasę, pabūti dar čia.
Su vaikystės džiaugsmu,
Su kasdieniu skausmu,
Artumu, trapumu…
Jau iš sapno bundu…
Išeinu… Jau, deja, išeinu…

Nuėję metai

Ką praėję man metai žadėjo
Ir ką ištęsėjo? Ką lėmė?
Ir ko gi aš laukiau iš jų?
Ji dienas man skubias, neramias
Tik dalino, matavo, seikėjo,
Ir dabar jas turiu,
Ir džiaugiuos, ir liūdžiu.
Kaip ir metų daugybę…
O tie metai–
Jų slėgį jaučiu savo kūne,
Veide, eisenoj, sąnariuos, širdyje…
Betgi sieloj dar ne!
Dar vis laukiu, tikiu
Kažkokiu stebuklu,
Kad kažkas dar įvyks,
Kas svarbu–neišnyks,
Neprapuls begalybėj darbų,
Padrikų ir beprasmių minčių.
Surandu dar save,
Nors trumpam, bet spalvotam sapne.
Kur sodyba prie miško,
Kur žvaigždutės sutvisko
Vaiskiame, šviesiame danguje.
Po miškus ten braidau,
Tenai grybus renku ir lazdynus lankstau
Su vaikais ten savais…
Ir anūkais mažais…
Paklajoju takais, kur praėjo vaikystė basa
Ir nuskriejo jaunystė mana…
Ten svajoju rytais,
Ten aš rymau tyliais vakarais.
Tenai veriamos uogos ant smilgos,
Tenai pasakos gražios ir ilgos…
Tenai žiedus pirmuosius žibučių melsvų
Surandu. Aš pirma surandu!

Bet…Gana! Jau bundu
Iš spalvotų vaikystės, jaunystės sapnų
Ir  džiaugiuosi viskuo,
Ką šiandiena turiu.

Nuo metų skardžio…

Nuo aukšto gyvenimo skardžio regiu–
Basakoję vaikystę, atbėgant ražienų lauku.
Pamiškės ramų vienkiemį, skambančią tylą,
Regėjimą–saulė tai leidžias, tai kyla.

Beržų paslaptingą ošimą girdžiu…
Matau: mamą, tėtį pareinant palaukėm…
Ir „kiškio pyrago“, taip laukėm, taip laukėm…

Seniai jau nevertos uogelės ant smilgos,
Iš tošies krepšelio jau nieks nepadirba.
Ištroškau…Sula iš beržų išvarvėjo,
Nes niekas ąsočio po juo nepadėjo.

Paskui nuplasnojo vaikystė skrajūnė!
Atrodė, kas aukščiai, kas klampūs tie liūnai!
Įveiksiu, nekrisiu, perlėksiu, perskrisiu,
Mylėsiu, kentėsiu ir viską ištversiu,
Ir karčią, ir saldžią gyvenimo taurę lig dugno išgersiu.

Ir gėriau, kentėjau, mylėjau ir tvėriau,
Bet… Neištvėriau…
Pabirusius meilės karolius viena jau suvėriau…

O sielos ir kūno tuščias kerteles–pripildė vaikai,
Suteikę gyvenimui džiaugsmą ir prasmę,
Privertę užmiršti tuštybę, puikybę, vienatvę…

Ir taip, per gyvenimą bėgant risčia,
Vis klumpant, nespėjant, svajojant, kovojant,
Nuvogiant, kas tau nepriklauso slapčia–
Matai–jau užaugę vaikai, dievaži,
Jau glaustos prie kojų anūkai maži.

Tėvų jau nėra, namai stovi nykūs,
Manęs jau ten niekas nelaukia.
Mama neateis pro palaukę, nepamos
Jau daugiau niekada nežegnos, mums išvykstant į kelią…
Ir takai jau į tėviškę želia…

O gyvenimas tęsias…Ir toliau tu eini.
Ir žinai, daug, daug gero, šviesaus palikai praeity.
Mano metai–tai sukauptas turtas, tai lobis,
Mano metai–tai patirtas gėris ir grožis.

Nuskubėjo vaikystė…

Boružėlėm spalvotom,
Palaukėm  rasotom,
Nutipeno vaikystė mana.
Kojytėm basom,
Ražienom aštriom
Į vaikystę lėkiau tekina.

Saulė skruostus rudavo,
Vėjas plaukus šukavo,
Mėnesienai kuždėjau aš paslaptis savo…
Vai skubėjau ,sustot, pamąstyt nesuspėjau!
Vai skaudėjo, man širdį skaudėjo…
Gailias ašaras liejau,
Kad tėvų patarimo
Išgirst nenorėjau,
Pernelyg paskubėjau…

Žiedeliais gležnais,
Žingsneliais mažais
Skleidės meilės žiedai–
Mano vaikai…
Permažai juos glaudžiau, permažai…
Permažai jiems kuždėjau žodžius,
Kad brangesnio man nieko nebus,
Už ištartus pirmuosius žodžius,
Jų beaugančių žingsnius sparčius,
Už pirmus darbelius,
Išdykavimus jų nepiktus,
Ir dienas jau kokių nebebus…

Bet dabar aš glaudžiu anūkus,
Ir kuždu tuos pačius jiems žodžius.
Tiktai žymiai garsiau, tiktai žymiai stipriau.
Ir atlygio jau neprašau,
Nes kitaip jau mąstau…

Pasiklydę žodžiai…

Pasiklydo jau žodžiai švelnieji per vėją,
Nesurinkt, kaip ir metų skubių…
Praeity ir svajonės, ir viltys nuskrieję,
Ir tuštybė, ir melas, ir daugel klaidų.

Negalvojom, kad bus taip ir liūdna, ir keista,
Kai užsiveria durys į meilę ir aistrą.
Kada žodis iš pykčio skubomis paleistas
Nebesukelia skausmo, tik juoko grimasą iškreiptą.

Mažai kas beguodžia, tik skaudina, žeidžia,
Nuo kaltės, vienumos nepaleidžia.
Beliko tik žodžiai formalūs, beverčiai,
Dargi žodžiai pikti, su prakeiksmais…

Priėjome kryžkelę painią ir baisią!
O ką mums daryti, o kaip mums išeiti?
Kur rasti tikėjimo raktą,
Neatsargiai į balą rutinos išmestą?

Pirmajai mokytojai Mildai

Aš nieko jau iš tų dienų neatmenu,
Tik mokytojos tą suknelę margą…
Ir dar kelias spalvotas atrenku,
Ir dar menu pirmųjų metų vargą.

Man rodos nei skaityti, nei rašyti nemokėjau.
Ir kaip baigiau tas keturias klases?
O mokytoją savo gražią, šventą taip mylėjau,
Jos atminimas mane veda ir dar ves.

Nei vieno pikto žodžio, pabarimo
Neužsiliko mano  atminty.
Tiktai protingas žvilgsnis, šypsena, žaidimai…
O, kaip toli, ir kaip giliai jau praeity!

Dabar jau nežinau, ar Jūs gyva, kaip sekas,
Taip būdavo džiugu, kada galėdavau sutikt…
Į tas brangias dienas giliai pramintas takas
Ir mokykla- šviesi, šviesi, ir mokytoja–
Norėčiau ten ir pasilikt…

Rudens nostalgija

Kai lapų šlamesys nurims be vėjo,
Sulyti, purvini gulės ir negyvi.
Visi dejuos, gailės gražaus rugsėjo
Ir aš, taip pat skandinsiuos nevilty.

Galėjo būti taip, o gal ir negalėjo?
Turėjo kas ateit, bet neatėjo…
Kalbėjo man kažkas kažką kalbėjo,
Nesupratau ką, bet gal suprast reikėjo…

Dešimtas gal, o svarstymų galybė!
Kur tu dingai, kur tu dingai, ramybe?
Neatlaikysiu, rodos, tų pamąstymų klaikių!
Bet… Vėl guodžiuos, vėl abejoju, vėl liūdžiu…

Praeis, su rudeniu, ta klaikuma juoda,
O nuotaiką pakels balta, laukta žiema!

Tėčiui

Mielas Tėti, nors sapne pas mane tu ateiki,
Ir atneški man kiškio pyrago,
Ar laukinių rūgščių obuoliukų…
Berki sąmojų tarsi iš rago.
Ir prisėski prie savo anūkų.

Tie anūkai, matai, jau suaugę
Ir manęs nebenori klausyti…
Betgi mano anūkai, gal būtų draugai tau
Ir tavų patarimų klausytų?!

Ne stebuklas, ir aš, kai kada,
Nenorėjau tavęs išklausyt ligi galo…
O dabar taip gailiuos, jau sėdėčiau
Klausyčiau apie ganiavą, vargą, ar karą.

Apie tavo skriaudas iš vaikystės,
Vokietijoj patirtą vergiją,
Pabėgimą iš ten ,karo pragarą Adą…
Tik dabar perkainuoju vertybes.

Dar daug, daug ko norėčiau paklausti,
Apie gimines, apie pažįstamus…
Ir taip stipriai, tvirtai prisiglausti,
Kad atleistum man buvusius klystkelius…

Vaikams

Kas aš būčiau be jūsų, vaikai?
Akmens luitas, bejausmis, beširdis…
Tik dėl jūs aš krutu ir laikaus,
Tiktai jums dalinu savo širdį.

Po dalelę, po kibirkštį, lašą
Noris man padalinti vienodai.
Ir be atlygio, nubraukiant ašarą,
Te širdy žydi jums meilės sodai.

O labiausiai džiaugiuosi vaikyste,
Anūkėlių man padovanota.
Aš melsiuosi, kad jie nepaklystų,
Viešpats angelas juos paglobotų.

Ir išėjus, iš ten, iš aukštybių
Aš jų kelią vis seksiu, lydėsiu…
Tegul tęsiasi lig begalybės
Meilės gijos- aš jūsų ilgėsiuos…