Inga Rumbutytė

Gražiausia meilė

Širdys dvi tikosi prie jūros,
lyjant meilei iš dangaus
ir paukščiams kylant
į dangaus platybių rojų.
Rankon krito meilės krislas,
jungą menantis širdžių
ir du pamilę žengė pievon
kur mylėję laksto, peša
vasaros grožius, dabindami
pasaulio vargą turtais
Dievo suteiktais ant žemės.
Šokis buvo tai širdžių,
stebėjo žmonės akimis,
gėrėjosi ta meile nuostabia,
kuri dainuoja ir dabar dar
atminimu žmonių minty.
Palaistė lietūs meilę tą, amžumo
gauti palinkėjo kloniai žaluma,
dabinantys mylėjusius viens kitą.
Bet ši meilė dideliausia,
savo baltumu skaisti
kaip saulės spindulio spygliai.
Gražiausia ji toj žemėj,
nėr tokios vienintelės dar didelės.
O turtas jos didingas savo  nieku
kas užklota kūnu ir
tik vudumi plevena ten namatomoj
šaly pasaulio vidujinio.
Ir pasakė du pamilę
nesiskirsią niekada,
šioj žemėj būsią amžini kaip medžio daigas,
augs nepjaunamas žmonių kitų,
ranka nelies jų daigo meilės.
Kris dar daug lietaus lašų
ir laistys jųjų meilę didžią
ir daug vasaros matys
toj meilėj gimę du.

Šventoji

Išpuošiu galingas tavo rankas
meilės taku einančiu iš tenai,
kur saulė amžina
ir paukščių rojus ten gražus
tik kylantiems į dangų skirtą…
Pamils dar daug tava širdis
ir motina tu būsi mūs gražiausia
saule papuošta visgalinti tyruolė.
Eiki ten laiminga,
ir aš tau dovanoju savo
galią didžią ir turtingą
kaip pasaulį gaubiančią didybę.
Ar kiti matys ar Klaus-
nelieski to, tik eik akis paleidusi laisvai
gyventi prašančia širdim.
Kovoti nereikės, nes visa tavo, kas gražu
šioj žemėj skęsta tarp blogų,
bet skirti tu gali tą visą grožį iš visų.
Tai tavo, mano meile užmirštoji,
tavo visa, kas sudegti gali,
tu išgelbėsi mūs rūškanas dienas
ir saulę šviesią dovanosi Dievo pamirštai žiemužei žemės.
Mes pakilę lauksime vienintelio
to Dievo, kurs išmano viską.
Dovanoki saules širdyse mūs
paukščių skrendančių pakviesti
dieną paliepimo tavo laukiančių, tyrų.
Ir kai ten saulė užtekės
mūs širdys atsigauti po ledinio būvio ims
ir gražios spalvos čia nutils
kaip prašantis žmogus ramybės
kils, dainuos paskendę…
Ir užmigs žiema balčiausia
tavo delno šilumą išvydus,
nebelies žieminės  snaigės,
vasaros pakeis jas žalios
kaip ir akys tavo spalvoje turėtos.
Tokios mūsų sunkios dienos
liks po kloniaias laudomos kitų,
kurie išeina tik nematę meilės
žmoguje tamsos pasaulio skendus.

Veidas ramunės

Ramunė, veido ramunė,
gražiausia skaistulė
atspindi baltą lapelio padangę,
kai žvelgia širdelė į josios didumą
kaip sielos platumą.
Ir nieko nebus ir nebuvo,
kai manė likimas paminti ramunę.
O veidas gražus vis dar žiūri,
ramunė jo pievoj sučežo,
lapeliai sujudo,
ji glaudžias prie vaido ir kvepina skruostą.

Nuodėmė

Ant meilės auksinės nukrito juodumas baisus,
ant grožio sielos kalbos sujudo tyliausia daina,
slėptis kuri jau nebenori.
Ir prašo daina būti garsesnė, bet Dievas neleido, nutildė…
Ar gali juodumas pakilti,
ar gali auksas prabilti,
kai teršia jį mano kaltė,
karti nuodėmė.
Aš klausiu atleisti, bet Dievas nusuko akis
rodančias taką nueiti.

Dievo poetai

Darbai džiūnų menami šiandiena
skamba širdyse žmonių,
kurie maži pavirsti gali besiklausant…
Leido jie paliesti savo darbus,
nes tik didingiausi garbėje gyvena,
nes žmogus gražus tik tas,
kurs paukštį sieloje turys.
Ir jųjų grožis savo skaistumu
užgožia visą žemės turtą netikrybe klotą.
Tie menkučiai žemės paukščiai vis dar dideli,
nes jųjų meilė nuostabiai graži
ir tylumoj pasaulis lieka,
kai suskamba jųjų žodžiai palikti
tikėjime juodam sudėti.

Legendos

Žvaigždės prabilsta danguj ir saulė aistrą gesina,
kai meilė akyse šviečia
ir nieko netrūksta ir skausmo nekilo
tos meilės kai prašė palikti istorija mūsų
pasaulių karčių mūsų didybe.
Mes kilom, pamilom ir gyvas rojus sulaukė dienos,
kai kapas apklojo, po kojom nukrito visa…
Užmirški pasauli kančias, ten negyvens nuodėmė tavo žmogau,
aš amžiną rytą pakėliau už jūrų už marių platybių,
jau niekas nemirs skausmo akių neregės.
Tai gėlės laimingos, kai žiūri į mus.
Tai grožis netikras tūnojo garbėj ant žmonių.
O dabar, o rytoj laikai susijungė dienų rojaus ir žemės namų.
Kas paklaus, tas neras, kas užmigs, tas pames,
kovoti nereikia, palikti tau reikia ir tai…
Medžių galybės šakotis jie nori kurie
į žmogų su lapais kerojasi sielos…
Ir prašo Dievo gyventi ramybėj,
kuri ateina su mūsų legenda.

Metų laikų kaita

Miegas gilus buvo žiemos šalčiuos paskendęs.
Rimo saulė. Lietūs ir  pūgai aplankė mūs namus.
Miegojo žemė laimę miršus tūkstančiais dienų.
Paruoštą žemę laukė aplankyt galėsianti viešnia,
kurios svajojo daugel laiko, migęs žemės grožis,
slepiantis gyvumą savo po sniegu.

Ir štai atėjo vasara, iškišus saulės spyglį iš dangaus,
tirpo sniegas ir medelis suplasnojo pumpuru pirmu
kaip paukštelis sparną gavęs.
Šniokščia jūra vis tyliau,
dainuoja parkai vis garsiau.
Subruzdo puoštis žolės žaluma
ir atskrido paukščiai žemei daineles dainuoti…

O žmogus gyvesnis tapęs,
vis linksmiau gyveniman taku paėjęs
gavo atpildą už darbą šalčiuos dirbtą
ir pailsti leido metų laikas,
braukdamas lašus nuvargusio žmogaus
per tokys šalčio gaubtą…