Žavi linai
Žiūriu į melsvą lino žiedą.
Gražu turėti tokias akis.
Saulė jau į vasarą atrieda.
Linai tuojau mėlynai pražys.
Linų stiebą supa lengvas vėjas.
Netruks pramerkti melsvas akis.
Gal į dangų pažiūrėjęs,
– „ Sveikas, broli!“ – žiedas pasakys.
Ne visiems likimas dosniai lėmė
giminiuotis su melsvu dangum.
Stebim tą mėlynuojančią dėmę
su šeimininku- darbščiu žmogum.
Tokių žmonių čia pasėtas linas
štai pražydo dangiškais žiedais,
tarsi mėlynuotų koks gėlynas,
išaugintas meno pagrindais.
Tegu žydi, dengia ir maitina
Melsvažiedžiai mūsų augalai!
Pasiilgstame tų drobių lino,
kai pabosta jo pakaitalai.
G r a ž u
Sustokime lauke linų.
Taip mėlyna. Taip mėlyna,
kad gera gera, malonu.
Žiedų tarsi akių vaikučių
spalva vasarą nudažo.
Vėl žiedus mename žibučių
ir giesmę vyturėlio mažo.
Prisipažįstame:
prie užvalkčio drobelės
galvą padėti,
priglusti galim.
Gražu.
Nebėgsim į kitus kraštus
kažko neįprasto ieškoti.
Už lino žiedus, drobių raštus
tenorime
Dievui ir darbštiems
žmonėms dėkoti.
Linas tebus madingas
Neišvaizdus jums linas pilkas
akim kaip lietuvaičių mėlynom?
Bet pluoštas jo – lietuviui šilkas,
tautinėm apipintas dainom.
O siūlai šitokio žolyno
Žmogaus rankose pavirsta menu.
Puošiam buitį draugo, kaimyno,
rankdarbį jiems nešam dovanų.
Mums tenka lino rankšluostėlį
nusiprausus prie veido pridėt,
prie lino dagčiais žvakių smėly
priklaupus prie kapo paliūdėt.
Lietuviui savas, mielas linas.
Jo žiedai žavėjo nuo seniau.
Linkės, linu pasidabinęs:
jį mada teiškelia dažniau!