Vida Nefaitė

Pamilau

Pamilau laukų gėlę,
Melsvą dangų pamilau.
Turiu šalia širdelę,
Atsiradai ir Tu žmogau.Man gera širdyje,
Esu labai laiminga.
Atsiradai mano meile,
Gyvenimui esu dėkinga.Pamilau žalais akis,
Spurda džiaugiasi širdis.
Galbūt skirtas man jis,
Jis mano lemtis.Pamilau aš Tave ,
Man gera širdyje.
Tu mano meilė,
Ir mano saulė.

Tėviškė gimta

Man taip gera,
Tėviškėn gimton sugrįžti.
Džiaugiasi mano siela,
Kad galiu gimtinę vėl išvysti.Ten liko viskas kas artima,
Man miela ir brangu.
Širdis tenai laiminga,
Ten laimę surandu.Išvydus Gimtinę brangią,
Man džiaugiasi iš laimės širdis.
Apkabinu man brangią mamą,
Ir jaučiuosi,lyg mažas Angelėlis.Ten taip gera ir gražu,
Ten kvepia sugrėbtu šienu.
Ten arimai išvaikščioti po pėdą,
Prisimenu kaip išsigandus lapė bėga.Gimtinėj jaučiuosi ,lyg Angelas ,
Ten viskas man taip miela.
Ten dangus toks mėlynas,
Ten visada atsigauna siela.Ten kasmet žibutės pražįsta,
Kasmet kloniais upeliai sruvena.
Ten draugas kiekvieną žmogų pažįsta.
Gandrai ten klegena.Gimtinė man pati brangiausia,
Ji man šviesesnė už auksą.
Ten man būti geriausia ,
Ir paimti iš jos viskas kas gražiausia.