Kūčios
Balti laukai, balti miškai
Ir baltut baltutėlis stalas,-
Už jo tėvai, už jo vaikai,
Ant stalo gi plotkelės.
Ir širdyje šviesu šviesu,
Dangus pilnas žvaigždelių…
Sniegas suspindęs sidabru,
Šeimyninę puotą kelia.
Žiema baltąją pasaką seka,
Vėjas groja lopšinę laukams…
Krosnyse ugnelė jau spraga,
Nešdama jaukumą namams.
Žiemos stebuklinga naktis
Neša šviesą, meilę ir viltį,
Kasmet ji kartojasi vis…
Grąžindama saulę, ragina kilti.
Kalėdos
Kalėdos! Kalėdos! – skanduoja varpai.
Prie šventinio stalo jau renkas vaikai.
Kalėdos! Kalėdos ateina į namus –
Ištirpsta visos bėdos, džiaugsmu pripildo
mus.
Už balto balto stalo susėda Lietuva –
Be skundų, be dejonių, tarsi viena šeima.
Vieni kitiems linkėdami ir laimės, ir vilties,
Gyvenimo geresnio ir didelės sėkmės.
Kalėdos! Kalėdos! – šviesus spindulys.
Lai į kiekvienus namus jis užklys…
Atnešdamas meilę, tikėjimą, viltį,
Padės pavargusioms sieloms pakilti.
Žiemos stebuklinga naktis
Neša šviesą, meilę ir viltį,
Kasmet ji kartojasi vis…
Grąžindama saulę, ragina kilti.
Žiemos štukos
Kasmets gamta pažadina mus pavasariui,
Rūpestingai lietum atgaivindama žemę.
Išsigandęs pašalas prakaituodams sklaidos…
Susimaišė šiemet įprastas metų čėsas –
Tokia trumputė žiema dar niekad nebuvo.
Ilgai purvą, žiemos ilgėdamiesi, brydę,
Judinamės pavasario darbams nedrąsiai.
Ogi, glūpai vypsodami į dangų, laukiam
Nors kokio ženklo, kad jau tikrai metas laukan.
Argi bereikia geresnio dyvo – žibutės
Sausy melsvai pasirėdę, šelmiškai mirksi,
Dingojasi – pavasaris žiemą prašoko.
Ogi žiema, patyrus iškadą, puolė spaust
Nežmonišką šaltį, (taip po šilumos rodės),
Erzelynė pakilo:- šiluma bus brangi!
Laimei, vėl taip greit atšilo, sujaukus protus.
Algas gaunantiems bepigu, o bėdžiams – vargas,
Iš kur lituką nutversi karšinčius būdams.
Tad prie pono slūžydams, bėdžius ponpalaikį
Išmoko apmaut ir griešną zopostą priglobt.
Seimūnai išmokė – kaip dykai pinigą gaut.
Neprieteliai, ko dūkstat?
Kas metai vis daugiau dyvų šiam sviete rodos,
Rasi kožns daikts šelmystę įgavęs, veizi kaip
Išsikapanos bėdžiai, papuolę tam čėse.
Su protu lietuvninkai niekad nebėdavojo.
Tik nenaudėliai atsibastėliai, kytriausiai,
It kokia bjaurastis, žmogelius gvoltavojo.
Jau nuo seno čėso neprieteliai atsiėdė…
O dabartės viežlybai valdyt nieks nenori.
Neg veltui zaunijam, kad razumo įgytų,
Ak, pažabokim klastorius, kurie mus terioj!
Su atėjūnais ir prisitaikėliai pablūdo…
Didei dūsaudam biedni ponpalaikius keikia,
O gaspadoriai bėdžiams darbus surokuoja,
Nors už tuos darbus šeimyna viralą srebia,
Et, vistiekos į šuns dienas ponulį dergia,
Linksmai kitiems triūsti niekaip negalėdams,
Abydą jausdams, kad ne jis ponulio vietoj,
Ieško kaltų už savo neviežlybą būdą.
Teip sviets surėdyts, kad gviešias svetimo prociaus
Idant nuo to, laimingesni būt. – Glūpi bėdžiai.
Susmildami, ieškokit zgados tarpusavy!
Įsitėmykit prieteliai !
Lietuvninkams su rusais, lenkais susimaišius,
Išsižiodami, viens kitą smirdalan murkdo.
Et, glūps sviets, viežlybums į nieką pavirto…
Teip išmokė atėjūnas špygas rodydams,
Užmaišo „srėbalą“, o jūs glūpi, jį srėbkit…
Veizėkit, kaip praeity mūs sviets sugyveno!,
O dabartės ieško kliauzių, kad tik supriešint.
Supraskit, nereik mums į jų žabangas lįsti!
Ką žiemos čėse, šūtkas betaisant, baigėsi,
Laiks suzgribt, prietėliai, mat rinkimai artėja.
Atliktų darbų nėr – pažadais gyvs nebūsi,
Skubinkitės iš galvų mėžinį kraustyt lauk,
Idant pometį išvalytumėm, kad razums
Kožnam prablaivėtų, pamįslijus ką rinkti,
Atstovaut mūs šaliai, ak, žmogel, įsitėmyk!
Saugojo Dievuls pardovytas mūsų dūšeles ir tesaugo.
Motutė
Motutė – kantrybės aruodas,
Motutė – nuovokumo žvaigždė,
Motutė – ištirpdanti gruodą
Ir pražįstanti lauko gėlė.
Motutė – švelnumo oazė,
Motutė – intuicijos jūra,
Motutė – išminties kristalas,
Atspindintis būties gerumą.
Motutė – gyvybės šaltinis,
Motutė – saulė šeimoj, tautoj,
Motutė – mūs meilės lobynas,
Šviesos ugnelė šioj žemėj šventoj.
Pavasaris
Pavasaris sveikina mus vėlei
Švelniu vėjūkščio dvelkimu…
Jis prikėlė karklo pumpurėlį,
Snaudalius tapo „kačiuku“…
Pirmąjį nektarą neša bitės
Iš pūkuotųjų gražuolių…
Šilumos banga per žemę ritas,
Žydi šalpusniai, snieguolės…
Kasdien saulutė šypsosi linksmiau,
Žerdama žalumą pievoms,
Tą kilimą ji margina gelsvai,
O miškus dabina ievom…
Baltų žiedlapių stiklas sudūžta…
Kaip gaila. – Baigėsi puota…
Žiedkočiai skuba vaisiams sukt gūžtą,
Grįžta bitutė ratuota…
Neliūdėkit…- ji dūzgia praeiviams,
Puota lig rudenio tęsis…
Jog gyvenime viskas praeina,-
Viskas iš naujo vėl rasis…
Gyvenimas kaip mirksnis
1
Vartydama
Fantazijų albumą,
Supratau, kad
Žodžių šventė
Tikrai būna…
Tikiu Tavim.
Pilėnų laužo dūmais,
Nuo priešų kritusiais
Tėvynės sūnumis,
Jie ir dabar – su mumis.
Meile didžia, tauria,
Neišmatuota,
Nuo priešų apginta,
Bet neparduota…
Tikiu Tavim.
Ramybė ir viltis
Nuo Tavęs dvelkia
Ir nuojauta
Į širdį smelkias…
Tu Ta, kurios
Man šitaip reikia,
Tėvyne.
Ir tą akimirksnį
Mažytį
Vaivorykšte
Leisk nudažyti…
Vienintelei Tau
Himną sugiedoti
Ir raibu paukščiu
Nuplasnoti
Kur norai, viltys
Lyg vilko
Atsikišę iltys,
Tyko gražų siekį
Paverst galbūt
Į sniegą,
Gal į nieką…
2
Sugniaužiu delnus,
Lemties negalima
Apgauti…
Norėtųs šaukti,
Šaukti, šaukti…
Atskrieję iš toli,
Žodžiai švelnūs
Neleidžia atsitraukti…
Klausau gyvenimo
Muzikos akordų,
Jaučiu, kad gyvenau
Jį liūdną, skurdų…
Tiktai iliuzijų pasaulis
Buvo kupinas po saule,
Šviesių vilčių
Ir pasakų žavingų…
Jos, metams bėgant,
Pro pirštus išslydo
Ir pradingo…
Tik nepasiduodantys
Sapnai – vartai į saulę –
Maitina savo pažadais,
Tarytum bilietą
Taip mielą
Gyvent toliau
Ramiai įteiks…
Jau nebešildo šventės,
Šurmulys, daiktai,
Draugų būrys…
Duris vienatvėn
Praveri – matai:
Krinta ir lapai, ir žiedai,
Kasmet vis išskrenda gandrai,
Sugrįžus iš pasaulio
Savy užsidarai…
Rudens vaivorykštės
Paradas baigias…
Už lango krinta
Baltos snaigės…
3
Gyvenimo traukinys
Kimiai suūkia…
Prieš stotį reiktų
Pristabdyt…
Balti paukščiai,
Pažįstamais veidais
Sutūpę,
Net atsikvėpti jam neleis…
Pūškuodams pamažu,
Dar tęs kelionę…
Debesimis atplauks
Iš atminties laivai…
Gailėsim prarastojo
Laiko…ir to,
Ko žemėj neradai…
Per daug gal buvo
Užsimota,
Skliaute sužibusių
Žvaigždžių,
Kas dovanota,
Tai ne veltui dovanota –
Uždirbta darbu
Nuoširdžiu.
Nuo Alpių vėl
Atskrieję vėjai,
Vaidenosi man
Ir švytėjo,
Vesdami namo
Paukščių Taku…
Šitos būties prasmė
Visatoj nepaklysta.
Nuojautos nematoma
Dvasia
Sapnų gėle pražysta.
Kokia tyla –
Girdžiu tik širdies šokį,-
Paskutiniu metu
Pamėgus ji fokstrotą…
4
Peronas tuščias…
Prašau paduoti
Gurkšnį oro…
Suskilusioj erdvėj
Pradingsta
Visi norai…