Kaip tą grožį apkabint žodžiu?
Nebesutelpa širdin pavasario didybė
Ir gili vienovė su žole ir prasiskleidusiu medžiu.
Saulės bučinių svaigi saldybė!
Kaip tą grožį apkabint žodžiu?
Tai todėl ir paukščiai džiūgaut nepaliauna
Supdamies ant žydinčių šakų:
Viskas nauja, šviežia, jauna…
Gyvybė dvelkia nuo šiltų lizdų.
……………………………………………….
Neišdraskykime lizdo, kur auga tyla,
Tik pasitraukim, kad medžiui būtų kur vešėti.
Takus aprenkim žolės suknele
Ir gėlės nepamiršim pasėti…
Kiek jau duota to kelio šviesaus,
Tiek nueikim su paukščių čiulbėjimu.
Kai žeme užsiklosim, liks vardas Žmogaus
Miškų ošime, jų lapų šnarėjime.
Giminės susitikimas tėviškėje
T akelis, apglėbęs laukiantį kiemą.
R ugiai, sapnuojantys duoną kasdienę
I r liepa, apsunkus kvapiu medumi,
N utolstantis paukštis ramiu dangumi…
S ustoki šiandien bent sekundei trumpai,
K ad „Ačiū“ ištartum už tai ką matai
I r tai, ką girdėti, jausti gali,
(Ų) Už augantį vaisių po širdimi.
G yvybę motinos rankos supuoja
I r lūpos maldą kasdienę kartoją:
M eilė, ramybė, tiesa telydės.
I evom baltom tegul dienos žydės.
N ors vargas prislėgtų juodu dangumi,
Ė jimas su saule ir vėju, šiltu lietumi
P adės nepalūžti – išlikt žmogumi…
A teik, jeigu nerimas slegia tamsus,
T ėviškė- uostas be vėtrų, ramus.
I r pasimirš vakarykštė diena…
Š iandien pasipuošus sodyba sena
A tvėrė duris svečius kviesdama.
U žkloti stalai drobulėm baltom.
N etyla! Tik klega kieme ir troboj!
I r žodžio „labas“ burna pilna kaip šilto pieno…
A pglėbtas, sutiktas svetingai kiekvienas.
U žeinantiems slenkstis kojas bučiuoja,
S ukaitusiems šulinys rankas numazgoja.
I šskleidė glėbį pieva žalia:
A teikit! Čia broliai ir sesės šalia.
Kelias link saulės
Tolumos migloje snaudžia medžių salelės…
Raibuliuoja tyram vandeny
Pamesta vakarinė saulės suknelė.
Bėkim link jos tekini!
Čia tiek akmenėlių!
Taip skaudžiai raižo padus…
Negi ir šįsyk?! Negi ir vėlei
Kelias link saulės lengvas nebus?
Paimki mane į stiprų, didelį glėbį
Ir neški gilyn… Nebaugu.
Kaip Eglė pas Žilviną ėjo mylėti,
Taip eisiu ir aš į gelmes vandenų.
Kur gintaro pilys skendi slaptingos,
Kur bręsta gyvybė spalvingam dugne.
Jausmų ir minčių ten bangos vieningos
Apglėbę į saulę nuneš ir tave, ir mane.