***
Raudona saulė vakare…
Ir vėl viena diena praėjo.
Žiogeliai griežia sau šile.
Raudona saulė vakare.
Miškai paskendę migloje,
Nurimęs tyliai sklando vėjas.
Raudona saulė vakare,
Ir vėl viena diena praėjo…
Jūra
Sukosi metai, ėjo dienos,
O jūra vis ta pati.
Minčių nublaškyta diena iš dienos
Nesustabdoma viltis.
Pliuškenančios bangos po jūrą sklaidos,
Nepavargstančios niekada.
Tik gaila, taip gaila mirties bangos,
Juk gyvena ji trumpas sekundes.
Nuskendusios sielos jūroj nemiega,
Jos banguoja paslapčia.
Nusiminę artimieji liūdi susivieniję,
Bet sieloms ten atgaiva…
Upė
Vis tolyn, tolyn, tolyn…
Nesvarbu ar dienom, ar naktim.
Ar speiguos, šalčiuos paklydus.
Upė vis tiek pagydys.
Jau kiek laiko taip yra,
Nesuskaičiuojama riba.
Po visų marų, badų,
Upė teka be ribų.
Žmonės sako, kad nesvarbi aplinka.
Juk kaip buvo, taip nėra.
Bet, jei upių pas mus nebebus,
Mes pražūsim tarp erdvių.
Paukštis
Paukščio širdelė maža
Liūdesį ir džiaugsmą talpina.
Meilė ten tokia gyva,
Prieglobstį turi jaunikliai.
Myli mamytė vaikus,
Meilė tenai begalinė.
Pakels ir džiaugsmus, ir vargus
Paukščio širdelė krūtinėj.
Džiaugsmo laimingąją valandą
Džiaugias šeimyna visa.
O kai ateina negandos,
Laikosi kartu šeimyna.
Lietuvos istorija
Kur Vytautas didis su priešais kariavo,
Kur žemė žalioji – tai mūs Lietuva.
Kur Mindaugą karalių mūsų karūnavo,
Tai mūsų žemelė – šalis Lietuva.
Kur meilę ir viltį kariai širdy laikė,
Kur Nemunas teka žaliąja žeme,
Kur Žalgirio mūšin lietuviai išėjo,
Kur džiaugsmas ir skausmas susipina,
Ten vėjas ir saulė kartu gyvena,
Yra ten šalis, vardu Lietuva.
Tėvynė
Lietuva – mūsų mama,
Tai Tėvynė labai gera.
Mylime ją visi –
Ir dideli, ir maži.
Džiaugsmu ir skausmu apipinta
Lietuvos istorija.
Tėvynėj gyvena lietuviai tikri,
Moka ją papasakoti.
Tėvynė tikra – tai Lietuva,
Medžių ir lietaus mama.
Tikėkime ja – mūsų mama,
Neišsenkančia šiluma.
Lietuva
Lietuva tikrai nepakeičiama.
Nuostabi šalis išliks visada.
Nors pasaulyje ji ir maža,
Begalinė meilė jai spindės amžina.
Ją gyvenime užgrūdino karai,
Užtat dabar nebaisūs jokie marai.
Kol gyvensime Lietuvoje,
Būsim saugūs bet kokioje bėdoje.
Jei tėvynę pagirsime labiau,
Galimybių turėsime daugiau.
Mes, gerbdami gimtinę saviškę,
Pagerbsime likimą mūsiškį.
Vasara
Ach, ta vasara, mūsų vasara!
Užliūliuoja gražiais sapnais.
Nepajusi, kaip vasaros saulė
Jau laipioja tavo pečiais.
O drugeli, spalvotas drugeli!
Kai skraidai padebesiais,
Tu skraidai tarsi mažytė gėlelė –
Vaivorykštės takais…
O aguonos, dobilai, ąžuolai
Tarsi vasaros pečiai.
Nepastebėsi, kas bus, jei nebus
Jų liūliuojančių gražių žiedų…
Jūra
Pro pušį praėjus sužėri jūra,
Spindėdama glosto akis banga.
Ji traukia, vilioja švelniai šaukdama…
Gal tas šauksmas viltingas, o gal ir ne?
Tai tas aidas nuliūdina jos dejones.
Žiema
Beliko tik plikos šakos
Ir sniegas, dar šerkšnas lange.
Žalias daiktas pavirto į baltą,
Susiliejo su žeme šviesa.
Baltą tylą paleido sniegas,
Tiesiog perdūrė rudenį tą,
Subaltavo net langas šaltas,
Apšarmojo, sušalo net valtis.
Ruduo
Auksaspalvė žemė sutvisko,
Parudavo medžių plaukai,
Rausė guolį ramioji miegapelė
Tarsi šuo beieškodamas kaulo.
Lapai skendo giliose balose,
Šaltose, giliose, pilkose.
Skrido gandras iš savo namų,
Gilion Afrikon laukt karštumų.
Jūros banga
Jūra banguoja, banguoja
Be atilsio dienos…
Vis skraidžioja putos
Ant smėlio kalvos.
Liūliuoja pušis
Ir vėjas, ir vėjas…
Neleidžia numigt
Net sekundei trumpai.
Ir viso pajūrio mama
Visada išliks Baltija.
Ryto aušra
Švelni švelni migla
Kutena medžius,
Pabudusius iš miego.
Rasa dar tupi ant žolės
Ir meiliai prausia pievą.
Vakaras pajūry
Toks drėgnas ir vėsus pajūrys,
Tie medžiai, pasipuošę aukso gijom,
Ir tie lašeliai švelnūs švelnūs,
Jie mirga vakaro tyloj.
Ir medžiai jau ruošias eit miegot…
Jūros lopšinė
Tyliai atsėlina naktis,
Jūra nesiruošia eit miegot.
Jūra paslaptingai migdo pušį,
Daina paslaptinga ir tyli,
O tą pušelę baigia užmigdyti jūra,
Ir miega ji vakaro tyloj…
Pavasario pieva
Prasprogs pumpurėliai žali ir geltoni,
Jazminai žydės tiesiog nesustodami.
Ir plukės, snieguolės žėrės taip gražiai,
Kaip gera man vaikščiot gėlėtais takais!
Ir strazdas klegės savo snapą išpuošęs,
Gražiom žibuoklėm pražydusiom kovą.
Gegutė giedos savo giesmę svajingai
Ir dės kiaušinius į gandrų lizdą.
Gandrai net kvatosis iš mažų atžalų:
– Jis mažas, ir ką? Nors gražus ir švelnus.
Ir pelytė, ežiukas iš lapų senų
Kels savo sprandą saulytės taku.
Ir drugeliai, vabzdžiai skraidys vilkeliu,
Tarsi gėlės mažytės spalvingu kaklu.
Metai
Metai lekia lyg pašėlę,
Kaip rudens didžiausi vėjai.
Neišeis jų sustabdyti,
Net jei greitas tu, brolyti!
Štai pavasaris jau lekia
Su permainingais vėjeliais.
Toks nerūpestingas jis,
Juk tai jaunystės simbolis!
Vasarėlė jau rimtesnė.
Sako, kad ji daug gražesnė.
Daugelį žiedų jinai
Atneša pati nūnai.
Rudenėlis sensta jau,
Bet grožio dar neprarado.
Lapai jo gelsvi šaltai,
Tačiau tylos dar nepaleido.
Žiemužėlė jau sena.
Ji skarota ir šalta.
Bet karta nauja ateis
Ir vėl viskas pasikeis!
Vanduo
Srovena silpna srovelė,
Ji lekia, skuba, kiek gali.
Bandau ją sustabdyti,
Bet tarp pirštų ji praslysta.
Tai vanduo, toks keistas ir vėsus,
Jis gaivina, gelbėja visus.
Aš jį myliu, jį labai gerbiu,
Burnoje jis man labai gardus.
Pavasaris
Saulytė nušvito,
Paukšteliai parskrido.
Tai metas stebuklingas –
Pavasariu vadinas.
Gėlytės jau pražydo,
Upelis suspindo.
Dienelės ilgėja,
Naktelės trumpėja.
Pabunda žvėreliai
Iš žiemos miegelio.
Visi iš visur lenda
Ir kviečia eit į gamtą.