Ramutė Gasiūnienė

PAVASARIO KRIKŠTYNOS

Žemelės įsčios laukia šilumos.
Jos greit pavasarį pagimdys.
Į krikštynas lietus atšniokš.
Naujagimį nupraus,sušildys.

Saulelė lopšį gėlėmis papuoš,
Nenuoramą sula pagirdys.
Jam vėjas švilpauk, vardą duos,
Varnėnus obelį pravirkdys.

Paukščiai pavasariui linksmai dainuos.
Sukrus artojas, imsis darbo.
Iš džiaugsmo net beržynai sužaliuos,
Nespėję įsimint jo vardo.

Baltai baltai, lyg nuotakos, žydės
Daugybė obelų ir kriaušių.
Kaštonų žvakės šventėje žibės,
Neleis perkūnui kelti riaušių.

Atgis kamanė, bitė, skruzdėlė.
Svajingai džiaugsmo aidas skleisis.
Kas gyvas dirbs, darbuos ieškos prasmės.
Tyriausias jausmas sielon belsis.

Į tokias krikštynas kviečiu, atvyk,
Jausmų mustangus pabalnojus.
Širdelės langines atidaryk
Ir švęsk į virsmą įsiliejus.

GYVENIMAS- KELIONĖ

Gyvenimas – kelionė žmogui duota.
Jos išmainyti, dovanot neleista.
Kiekvienas savo kryžių neša.
Kas ištveria panešt, garbė tam veša.

Išminčiai bandė lengvinti kelionę:
Pradėjo tyrinėt keleivio dvasią,
Atrado norus, galią, esant valią,
Pažino amžiną vertybių skalę.

Jie mokymų sistemas kūrė, keitė,
Gyvenimo prasmės idėjas skleidė,
Keliaujančio kultūrą nagrinėjo,
Bet jis pats rasti kelrodę norėjo.

Ką pats atrado, tuo ir patikėjo.
Tik jo tiesa savam kely spindėjo,
Apsisprendimams įtakos turėjo.
Galop link saulės ar tamson nuėjo.

Gyvenimas – šventa kelionė skirta.
Iš praradimų, pergalių nupinta.
Verta išminčių patirtį pažinti,
Savim tikėt, teisingai pasirinkti.

ŽODIS „TĖVYNĖ“

Žodis „TĖVYNĖ“ kaip medus,
Lūpose tirpstantis, saldus,
Kaip duonos riekė man kvapnus,
Sielą maitinantis, svarbus.

Žody „TĖVYNĖ“ – praeitis,
Tautos istorija, lemtis.
Iš jų išaugus dabartis –
Tautos gyvavimo kryptis.

Žodis reikšmingas ir gilus,
Tautos vaikams yra brangus,
Kaip perlas, deimantas dailus,
Gaivinantis vanduo, skaidrus.

Šis žodis amžinas, skambus,
Be jo gyvenimas nykus.
Jis be manęs gyvens guvus,
O man be jo – tamsus.

TĖVO DUONA

Ar tu dar atmeni,
Kaip tėvas eina paskui žagrę,
Kaip rugio grūdą dirvon beria,
Kaip lauką su ranka žegnoja,
Jog Dievas tėviškę globoja?

Ar tu dar atmeni,
Kaip tėvas pasėkius augina,
Kaip rugį kerta, kulia, mala,
Kaip kepalą į krosnį šauna?
Vaikai šypsotis nepaliauja.

Ar tu dar atmeni,
Kaip duona kvepia tėvo rankos.
Kai kepalą tos rankos raiko,
Kaip vaikas rankoj riekę laiko?
Riekė malšina vaiko alkį…

Tikrai tu pažinai,
Jog duonos reikia ne tik vaikui.
Ji- karžygiui, benamiui,vaitui,
Karaliams ir valdovams maistas.
Tėvelio duona- tikras vaistas.

Tikrai tu pažinai,
Kaip žmonės Dievą kasdien meldžia:
Kasdienės duonod duok mums šiandien.
Abi jos šventos- malda, duona,
Nes kūnui, sielai jėgų duoda.

TĖVELIO DARBAS IRGI ŠVENTAS.