Pavasaris
Pavasaris žengia per žemę
Jis žengia žingsneliais mažais.
Jau žydi žibutės ant šlaito
Saulutė jau šviečia šiltai
Griuvo lediniai jau tiltai
Gurgena upeliai srauniai
Padangėj čiulba vyturėliai
Ir suka lizdus mūs gandrai
Keliavo sunkiai į gimtinę
Per tolimus šaltus kraštus
Jie skrido ir dieną, ir naktį
Kad rastų jie savo namus.
Ateina Velykos
Vaduojasi iš ledo jau upės ir upeliai.
Ir saulė savo spinduliais pradžiugina dažniau.
Tik vėjas tas šiaurinis suprast negali,
Kad jau pavasaris ateina pagaliau.
Ištirps tuoj baltos pusnys sniego,
Gurgės upeliai, upės šniokš.
Ant šlaito sužydės jau pirmos gėlės,
Padangėj vyturėlis sučyruos.
Ir pempės gyvi sveikins mus kas rytą,
Ir gandras grįš į lizdą ąžuole.
Bus linksma ir džiugu neapsakytai,
Pavasaris atėjo nejučia.
Velykų rytą kvies varpai į bažnytėlę,
Skubėsime takeliais ir keliais.
Jau kėlės Kristus, kaip džiugu ir miela.
Pavasaris gamtoj – krūtinėj džiaugsmas.
Kristus su mumis!
Debesėlis
Baltas purus debesėli,
Pasakyki kur skrendi.
Gal už jūrų, gal už marių
Vis keliauji tu toli.
Tu nunešk už jūrų, marių,
Mūsų vargus ir bėdas.
Ir išberki jas į jūrą,
Te negrįžta jos niekad.
Lai nevargins mūs nė vieno
Ligos, bėdos ir vargai.
Tegul bus žmonės laimingi
Ir šypsosis jie linksmai.
Mano žvaigždelė
Kai ateina naktis, dangaus skliaute aukštai
Žiba, mirksi daugybė žvaigždelių.
Kas man gal pasakyt, kas man gal parodyt,
Kur yra ta manoji žvaigždelė.
Kai užgimsta žmogus, įsižiebia žvaigždė
Dangaus skliaute, kasnakt pasirodo
Iš aukštybių ji žvelgia į žemę, į mus
Ir vis saugo ji savąjį žmogų.
Dek, žvaigždele šviesi, dangaus skliaute aukštai
Dek ir šviesk nors mažu žiburėliu
Man vis gera matyt tamsioje naktyje
Mielą tavo skaistų spindulėlį.
Jei tavęs nebebus ten, padangėj aukštai,
Nebebus ir manęs šitoj žemėj.
Gims vėl žmonės nauji, švies žvaigždelė šviesi
Suksis amžinas ratas gyvenimo.
Gegužis
Geguži, geguži, koks mielas gražus
Jau žydi narcizai ir tulpės
Medeliai jau skleidžia žalius lapelius
Kas rytą strazdelis sučiulba.
Malonu klausyti gražių jo giesmių
Matyti saulėtą padangę
Saulute, sušildyk mūsų namelius
Ir mūs tėviškėlę taip brangią.
Pavasaris mielas atėjo pas mus
Sušildė jis orą ir žemę
Pražydo laukai, sužaliavo miškai
Srauniai upeliukai gurgena.
Jau greit ir gegutės išgirsim KŪ – KŪ
Lakštingala suoks palei upę
Mes eisim kalbėt vakarinių maldų
Troboj prie Marijos suklupę.
Prašysim Marijos pagalbos, globos
Mūs šeimai, vaikams ir anūkams
Kad leistų keliauti šios žemės takais
Neklyst, nepavargt, nesuklupti.
Seni prisiminimai
Siauras kelelis vinguriavo
Per laukus arimus.
Tenai stovėjo mūsų trobelė
Tarp lauko ąžuolų parymus.
Aš tuo keleliu į mokyklą
Skubėdavau kas rytą.
Vos saulei patekėjus,
Dar rasai nenukritus.
Buvo linksma, buvo gera
Tuo keliu keliauti,
Nes žinojau, kad motulė
Visad namuos laukia.
Jau praėjo daugel metų,
Nebėr to kelelio.
Nebėr ir motinėlės,
Ir gimtų namelių.
Motinėlė iškeliavo
Į smėlio kalnelį.
Liūdna, liūdna pasidarė
Gimtojoj trobelėj.
Ir dabar, po daugel metų,
Tuščias laukas liko.
Nei surasi, nei suprasi,
Kur viskas pranyko.
Tik liūdni prisiminimai
Vėl ir vėl grąžina.
Kur bėgiota, kur vaikščiota,
Kur mano gimtinė.
Mūsų bažnyčia
Kur Maironio medžiai ošia
Aukštai ant kalvos
Stovi mūs brangi bažnyčia
Ten Krekenavos
Aukšti bokštai dangų remia
Šviečia iš toli
Ten visais takais takeliais
Sukame visi
Iš altoriaus ten Marija
Pasitinka mus
Ji paguodžia nuramina
Mažina skausmus
O Marija stebuklinga
Globok mus visus
Ir suteiki mums stiprybės
Per visus metus
Kai ateina naktis, dangaus skliaute aukštai
Žiba, mirksi daugybė žvaigždelių.
Kas man gal pasakyt, kas man gal parodyt,
Kur yra ta manoji žvaigždelė.
Kai užgimsta žmogus, įsižiebia žvaigždė
Dangaus skliaute, kasnakt pasirodo
Iš aukštybių ji žvelgia į žemę, į mus
Ir vis saugo ji savąjį žmogų.
Dek, žvaigždele šviesi, dangaus skliaute aukštai
Dek ir šviesk nors mažu žiburėliu
Man vis gera matyt tamsioje naktyje
Mielą tavo skaistų spindulėlį.
Jei tavęs nebebus ten, padangėj aukštai,
Nebebus ir manęs šitoj žemėj.
Gims vėl žmonės nauji, švies žvaigždelė šviesi
Suksis amžinas ratas gyvenimo.