Upytės plokštinis kapinynas
Upytės plokštinis kapinynas, datuojamas III–V a. po Kr., yra dabartinių kapinių teritorijoje, šalia parko. Kapinynas aptiktas 1934 m., kasat kapinėms skirtame plote duobę. 1938 m. archeologinė ekspedicija, vadovaujama P. Kulikausko, atliko tyrinėjimus. Aptiko ir ištyrė 51 kapą. Mirusieji palaidoti įvairiomis kryptimis, rasta dvigubų kapų. Įkapės: žalvarinės antkaklės su kūginiais galais, sidabrinės antkaklės su šaukštiniais galais, segės, žalvarinės juostinės apyrankės, smeigtukai, siauraašmeniai pentiniai kirviai, pjautuvai, ylos, akmeniniai verstukai ir kt. Tyrinėtasis kapinynas rodo, kad Upytėje III–V a. turėjo būti nemaža gyvenvietė. Upytiečiai buvo taikūs, sėslūs, mylėję grožį žmonės. Kapinynas yra nepataisomai suardytas, todėl neįtrauktas į Nekilnojamųjų vertybių registrą.
Tuo pačiu metu, kai Upytės gyventojai savo mirusiuosius laidojo plokštiniuose kapinynuose, jų kaimynai, gyvenę Zubiškių, Vaišvilčių vietovėse, savo mirusiems pylė pilkapius. Apie tai liudija Zubiškių pilkapis, esantis vos už kelių kilometrų į šiaurę nuo Upytės.
Upytės piliavietė
Vieta, kuri mena riterių žygius, narsius ir drąsius karius, bajorus, kunigaikščius, gynusius Upytės žemę nuo Livonijos ordino puldinėjimų, yra Upytės piliavietė. Tai respublikinės reikšmės archeologinis paminklas, esantis į šiaurės-vakarus nuo miestelio, Tarnagalos kaimo laukuose. Vešetos dešiniajame krante. Upytės piliakalnis nuodugniai netyrinėtas. Kalvos šlaitai statūs, 4–5 m. aukščio. Viršuje aplink supiltas 1,5–2,5 m. aukščio apie 450 m. ilgio pylimas. Kalno šiaurės rytinėje dalyje yra 85 m. ilgio ir 25 m. pločio bei 6 m. gylio įdubimas užpelkėjusiu dugnu. Greičiausiai tai karstinės kilmės griova, davusi pagrindą pasakojimams apie prasmegusius rūmus. Kalva apaugusi medžiais. Upytės pilies (žinoma jau XIII a.) vieta Čičinsko kalnu pradėta vadinti žymiai vėliau (XVIII–XIX a.), kai buvo sukurtas pats padavimas apie Čičinską (Vladislovą Sicinskį). Vienas iš daugybės pasakojimų ir legendų yra užrašytas Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos kraštotyrininkų ir saugomas mokyklos muziejuje. Jį pateikė Paulina Rutkauskienė. Upytės pilis, vienu metu virtusi net bajorų kalėjimu, buvo apleista, kai XVI a. pati Upytė neteko centralizuojančio vaidmens.
Memenčių koplytėlė
Memenčių kaimas yra į šiaurę nuo Upytės. Tai buvusio dvaro centras, kuris, pasak žmonių, buvo gerai tvarkomas. Rūmus supo parkas, buvę keletas tvenkinių su dirbtinėmis salomis ir akmeniniais tilteliais. Dvarininkas Simonas Tauginas paliko pėdsaką Upytė krašte: 1861 m. pastatė koplytėlę. Manoma, kad tai susiję su baudžiavos panaikinimu.
Memenčių koplytėlė yra vietinės reikšmės architektūros paminklas. Ji (apie 10 m. aukščio statinys) pastatyta iš lauko akmenų ir plytų, dengta keturšlaičiu skardiniu stogu, virš kurio metalinis kryžius. Cokolis kvadratinis, įrėmintas tamsiais akmenimis. Viršutinėje koplytėlės dalyje, kurią supa keturių kolonų atvirų arkų portikas, yra žmogaus ūgio medinė Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Manoma, kad skulptūros autorius – vietos gyventojas Gorskis. Vaišvilčių kaimo gyventoja Zofija Burkauskienė pasakojo, kad žmonės prikaišiodavo į koplytstulpio plyšelius pinigėlių, o ponia Tauginienė surinkdavo, dar pridėdavo savo ir užpirkdavo šv. Mišias. Prie koplytėlės melsdavosi. Dar ir dabar senesni žmonės sako, kad „išėjo Kristus iš Memenčių, tai ir žmonės ten neužsibūna”.
Koplytėlė yra vėlyvojo klasicizmo stiliaus memorialinis statinys.
Augustavo dvaras
Upytę supo dvarų sodybos. Prie pat miestelio prigludęs Augustavo dvaras. Jį nuo XIX a. pradžios valdė Straševičiai. Greičiausiai anksčiau jis turėjo Upytės vardą. Šiuo metu iš buvusio dvaro pastatų yra išlikęs gyvenamasis namas, sandėlis, tvartai. Dvare 1885 m. gimė gamtininkas, garsiosios Panevėžio drugelių kolekcijos autorius, Panevėžio lenkų gimnazijos mokytojas Valerijonas Straševičius. Prie gyvenamojo namo pritvirtinta atminimo lenta. Dvare turėta meno vertybių.
Linų muziejus
Moja savo vėjiniais sparnais garsusis Stultiškių malūnas, kuriame įkurtas vienintelis Lietuvoje linų muziejus. 1880 m. Drevinio statytas malūnas vėliau atiteko Repševičiams. Po 1940 m. sovietizacijos malūnas buvo nacionalizuotas ir ilgainiui apleistas. Naujam gyvenimui malūną prikėlė Upytės bandymų stoties bandymų stoties mokslininkai. Jų idėja – įkurti muziejų, atspindintį linininkystės raidą, parodantį linų panaudojimą. Muziejaus steigimo iniciatorius buvo A. Andrišiūnas. Atidarymas įvyko 1975 m. kovo 7 d. Muziejus greitai susilaukė plataus pripažinimo, tapo mielai lankomas, vyko kultūriniai renginiai.
1988 m. malūną uždarė ilgam. 1993 m. muziejaus pastatas grąžintas savininkui B. Zopeliui, o 1994 m. rajono savivaldybė nupirko senąjį malūną ir nuo 1996 m. spalio 9 d. muziejus vėl atidarytas.
Nepriklausomybės aikštė
Miestelio centre – senoji Upytės Nepriklausomybės aikštė. Į ją subėga keliai iš Panevėžio. Ėriškių, Krekenavos, ir Naujamiesčio. Per daugelį metų aikštė keitė savo veidą, bet visada šalia jos stovėjo maldos namai (dabartinė bažnyčia pastatyta 1878 m.) ir kapinės.
Aikštę puošia atstatytas paminklas 1918–1928 m. Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Jis buvo nugriautas 1964 m. liepą. Prasidėjus atgimimui, upytiečiai nutarė jį atstatyti, bet originalo surasti nepavyko. Siekta, kad naujas paminklas būtų kiek galima panašesnis į buvusįjį. Labai pagelbėjo išlikusios senojo paminklo fotografijos. Architektė R. Vėlyvienė parengė projektą. 1989 m. rugpjūčio 20 d. įvyko paminklo atidengimo ir šventinimo ceremonija. Paminklą pašventino klebonas A. Breivė, kalbėjo P. Gudelis. Kasmet prie paminklo Vasario 16-ąją pagerbiama Lietuvos nepriklausomybė.