Upytės istorinė raida
III–V a. geležies amžius, pirmieji gyventojai.
1254 m. pirmasis Upytės vardo paminėjimas.
XIII–XVI a. Upytės žemė (valsčius). Nuo 1413 m. priklauso Trakų vaivadijai.
1566–1795 m. Upytės pavietas.
1796–1843 m. Upytės apskritis. Centras – Panevėžys. Priklauso Vilniaus gubernijai.
1843–1918 m. Upytė įjungiama į Panevėžio apskritį. Upytė – bažnytkaimis ir dvaras. Priklauso Kauno gubernijai.
1918–1940 m. Upytės seniūnija. Priklauso Naujamiesčio valsčiui.
1940–1941 m. Upytės apylinkė.
1941–1944 m. Upytės seniūnija.
1944–1995 m. Upytės apylinkė.
1995 m. Upytės seniūnija.
Upytės istorija
Ten, kur tyliai savo vandenis į Nevėžį plukdo Vešeta, kur sparnus į dangų kelia vėjinis malūnas, kur ramiai dunkso piliakalnis, upytiečių išdidžiai Čičinsko kalnu vadinamas, yra nedidelis Lietuvos kaimas – toks, kokių Panevėžio rajone nemažai, – Upytė. Bet tiems, kurie čia gyvena, jis vienintelis ir pats brangiausias.
Upytės vardas sietinas su upelio vardu.
Upytė senovėje
Upytė – viena iš seniausių Panevėžio rajono gyvenviečių, savo istoriją skaičiuojanti nuo XIII amžiaus, kai pirmą kartą buvo paminėta dokumentuose. Pirmąsyk raštuose Upytė paminėta 1254 m., kalbant apie žemių padalijimą tarp Rygos vyskupo Alberto ir Livonijos ordino magistro, kai buvo žymima Žiemgalos riba, siekianti Upytės ir Šiaulių žemes.
Remiantis archeologiniais Upytės III–V a. plokštinio kapinyno tyrinėjimais ir radiniais, Upytės senovę reikia nukelti į praeitį dar beveik tūkstančiu metų. Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Upytės apylinkes atsikraustė II–III a. Jie jau mokėjo pasidaryti darbo įrankius iš geležies, buvo susipažinę su žemdirbyste ir amatais. Manoma, kad tuo laiku aplink Upytę buvo geležies rūdos išteklių, prie Vešetos upelio aptikta gargažių. Turima priešistorinė medžiaga leidžia manyti, kad IV–V a. Upytės gyventojai buvo sėslūs ir taikūs žemdirbiai. Tą patvirtina ir aptikti darbo įrankiai: kirviai, išlenkti peiliai, pjautuvai, ylos ir kt. Upytietės moterys puošėsi vietinio darbo gražiomis juostinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis su grandinėlėmis, antkaklėmis ir kt. Įkapių papuošalai pagaminti iš žalvario, sidabro, geležies. Atvežtiniai dirbiniai (karoliai iš stiklo ir emalės) rodo, kad mainai ir prekyba buvo nesvetima ir upytiečiams.
Upytės apylinkėse rasti ir dar kartais randami gerai apdirbti akmeniniai kirvukai leidžia daryti išvadą, kad pirmieji žmonės Upytės krašte gyveno prieš Kristų, mezolito ir neoloto laikais.
XIII a. kuriantis vieningai Lietuvos valstybei, ėmė vyrauti susiskirstymas žemėmis, o ne gentimis. Upytės žemė apėmė Mūšos-Nemunėlio ir Nevėžio baseinus (1 pav.). Ji ribojosi rytuose su Deltuvos žeme, pietuose – su Lietuva, vakaruose – su Šiaulių žeme, o šiaurėje – su Livonijos ordinu. Daugelyje lietuvių žemių XII–XIII a. pr. jau buvo įsigalėjęs vienas kunigaikštis. Istorikas E. Gudavičius mini šiuos Upytės kunigaikščius: Ruškį, Žvelgaitį. 1219 m. taikos sutartį su Voline sudarė ne vien tik vyresnieji kunigaikščiai. Atstovavo ir Upytės kunigaikščiai (Ruškaičiai): Butautas, Vembutas, Kietenis (Gytenis), Kenbutas, Velnys (Vilžys), Vyžeitis (Vyžeikis).
XIV a. Upytė tapo administraciniu centru su pilimi, pritaikyta gynybai. Būdama kaimynystėje su Livonijos ordino užgrobta žemgalių teritorija, Upytės žemė buvo nuolat ordino puolama. Vietos valdžiai teko pakelti visą naštą kovų su ordinais, kurie XIV a. buvo pavertę Lietuvą nuolatinių kovų arena.
Upytės pilies gamtinė padėtis bei įrengimai yra identiški ir vienalaikiai su Trakų pusiasalio pilimi. Upytės senoji tvirtovė – sala Vešetos ežere – buvo sutvirtinta, nutiestos kūlgrindos, paruošti arkiniai vartai valtims įplaukti. Todėl ordino riteriams ne visada pasisekdavo pasiekti įtvirtintą ir klampių pelkių apsuptą pilį. Upytės pilies liekanos išsilaikė iki XVI a.
Kunigaikštis Vytautas gali būti susijęs ir su Upytės krikštu. Upytės kraštas skyrė Žemaitiją ir Aukštaitiją. 1387 m. pakrikštyta Aukštaitija, o Žemaičių kraštas – tik po 25 metų. 1413 m. rudenį Vytautas kartu su Jogaila atvyko į Žemaitiją. Vytautas ragino gyventojus krikštytis, aiškino tikėjimo tiesas. Suteikdamas dar kai kuriems bajorams privilegijas, Vytautas per Upytės apylinkes grįžo į Trakus, Vilnių. Reikia manyti, kad šios kelionės metu ir buvo apkrikštyti Upytės apylinkių gyventojai. Iki tol mūsų protėviai išpažino pagoniškąjį tikėjimą.
Iš seniausio Upytės valsčiaus inventoriaus (1554–1556 m.) matyti, kad Upytės valsčių sudarė Šeduvos ir Panevėžio miesteliai, 58 vaitystės su 359 kaimais ir daugeliu užsienių. Upytės tame inventoriuje jau nėra, nes ji tapo privačia nuosavybe, Upytės dvaras XVI a. priklausė Švabams ir kraičiu atiteko Kelpšoms. 1589 m. Upytės dvaras su priklausančiais palivarkais ir kaimais atiteko Jonui Sicinskiui.
Upytė, XIX a. įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį, tebebuvo bažnytkaimis ir dvaras, bet jos neaplenkė svarbiausio šio amžiaus įvykiai. Rusinimas, represijos, savivalė, baudžiavos panaikinimo sąlygos, siekiai atkurti nepriklausomą valstybę kelia nepasitenkinimą caro politika. 1831 m. sukilimo pralaimėjimas Lietuvoje Upytės žemėje neužgesino vilčių atgauti laisvę. Už keliolikos kilometrų nuo Upytės yra Paberžė. Čia kunigavęs vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadovų Antanas Mackevičius perskaitė sukilimo valdžios manifestą ir paskelbė atvirą kovą carizmui. 1863 m. kovo 20 d., po pamokslo prisaikdinęs sukilėlius, paliko Paberžę ir išvyko į Krekenavos miškus. Pirmajame 250 valstiečių būryje buvo nemažai ir Upytės apylinkių gyventojų. Sukilėliai šeimininkavo ir Panevėžio-Krekenavos kelyje, kuris vingiavo pro Upytę. Gudelių dvaro savininkas Mykolas Šiukšta, aktyvus manifestacinio judėjimo dalyvis, A. Mackevičiaus raginamas buvo įstojęs į jo būrį, kartu dalyvavo kautynėse, o birželio mėn. suorganizavo Panevėžio apskrities 40 asmenų būrį. Jo būrys veikė netoli Upytės bei Ramygalos.
1988 m. pavasarį lietuviškoji visuomenė pabudo ir ėmė aktyviai veikti. Spontaniškai per visą Lietuvą nusirito Sąjūdžio pirminių organizacijų kūrimo banga, pasiekusi ir Upytę. Sąjūdžio aktyvistai Pranas Gudelis, Jonas Špokauskas, Klemensas Urbonas, Stasys Mikelionis platino nepriklausomą sąjūdžio spaudą, atliko aiškinamąjį darbą, vykdė rinkiminę agitaciją. 1988 m. spalio 22–23 d. vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dalyvavo Pranas Gudelis ir Jonas Špokauskas. Palaikančių Sąjūdžio veiklą buvo žymiai daugiau. 1991 m. sausio įvykiai sukvietė Lietuvos žmones į Vilnių ginti Nepriklausomybės. Sausio 12 d. prie Aukščiausios Tarybos budėjo Jonas Špokauskas ir Petras Sikarskas, o sausio 13 d. – Stasys Mikelionis ir Alvydas Vaičiūnas. Sąjūdininkai, o ypač Pranas Gudelis, ėmėsi iniciatyvos atstatyti 1964 metais nugriautą paminklą Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. 19.. paminklas atstatytas Upytės centre, o 2012 m., kasant žemę UAB Upytės eksperimentinio ūkio teritorijoje, rastas tikrasis, kuris 2013 m. restauruojamas.
Įžymios Upytės asmenybės
Panevėžio rajono Stultiškių kaime 1913 m. gruodžio 22 d. vargingų valstiečių šeimoje gimė kompozitorius ir pedagogas Antanas Belazaras. Motina M. Kiškūnaitė mokėjo groti armonika, fortepijonu, dainavo. Tėvas gerai grojo vargonais, baigęs Klaipėdos J.Naujalio muzikos mokyklą, vargoninkavo apie 10 metų Upytės bažnyčioje, vėliau Smilgių bažnytėlėje. Pradinę mokyklą pradėjęs lankyti Upytėje, vėliau Antanas Belazaras mokėsi Krekenavoje, vargoninkavo Smilgiuose. 1934 m. įstojo į Kauno konservatoriją, vertėsi privačiomis pamokomis, mokėsi vargonų klasėje, po to perėjo į kompozicijos specialybę. Po studijų atvažiavo į Panevėžį, vadovavo liaudies ansambliui, dirbo pedagoginį darbą muzikos technikume, aštuonetą metų buvo šios mokyklos direktorius, ilgą laiką dirbo Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėjus, nemažai dėmesio skyrė chorams, chorvedybai, puoselėdamas mieste rengiamas dainų šventes. Mirė Antanas Belazaras staiga ir netikėtai 1976 m. lapkričio 15 d.
Platus Antano Belazaro muzikinis palikimas: dar studijuodamas pas profesorių J. Gruodį parašė pluoštą veikalų fortepijonui ir vokalui. Vokalinė muzika ir buvo pagrindine Antano Belazaro kūrybos sritimi, kuri, nuoširdi, emocinga, lengvai suprantama, greit rado kelią į klausytojų širdis. Antanui Belazarui artima buvo ir sceninė muzika: dar dirbdamas Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėju, sukūrė muziką keliolikai spektaklių. Tai buvo dirva stambesniems sceniniams kūriniams, taip gimė muzikinė komedija „Auksinės marios“ – pirmoji lietuvių operetė. 1972 m. scenos šviesą išvydo A. Belazaro opera – pasaka „Kupriukas muzikantas“. Parašė daug religinės muzikos kūrinių.
Šioje mokykloje mokėsi ir žinomas kompozitorius Vladas Švedas. Tik dvejus metus Upytėje praleido jo šeima, bėgdama nuo lenkų Armijos Krajovos persekiojimų, bet kompozitoriaus atmintyje tie metai paliko ryškų pėdsaką. Jis mena mokyklėlę Čičinsko kalno papėdėje, savo klasės draugus O. Rokaitę, A. Činiką, R. Klusą, A. Galiauską, nuoširdžiai ir išradingai dirbusį mokytoją Rutkūną, mena medinę bažnytėlę, kurioje priėmė pirmąją Komuniją.
Vlado Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema, religiniai filosofiniai apmąstymai. Tarp svarbiausių kompozitoriaus kūrinių – operos „Kauko sakmė“, „Gėlių mergytė“, sceninė poema „Vilties ir skausmo psalmės“, 13 simfonijų, koncertai įvairiems instrumentams , vokalinės simfoninės poemos, kantatos, oratorijos ir daugybė kamerinių instrumentiniai bei vokalinių kūrinių.
Vladas Švedas gimė 1934 m. balandžio 2 d. Dubičių kaime, Varėnos rajone.
Pažintį su muzika pradėjo Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia mokydamasis grojo pučiamųjų orkestre, kompozitoriaus Antano Belazaro paskatintas sukūrė pirmuosius kūrinėlius. 1953-1958 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Jadvygos Čiurlionytės vadovaujamoje folkloro katedroje. 1965 metais baigė kompozicijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Julių Juzeliūną. Prof. Jadvygos Čiurlionytės skatinamas tyrinėjo lietuvių muzikinio folkloro ypatumus, parašė šia tema dvi monografijas.
Vladas Švedas dėstė muzikos teorijos disciplinas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir, nuo 1967 m. apsigyvenęs Kaune, Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), buvo šios mokyklos muzikos teorijos skyriaus vedėjas. Vėliau vadovavo Kauno menininkų namams, o 1982–1985 metais buvo M. ir K. Petrauskų memorialinio muziejaus direktoriumi. Nuo 1990 m. atsisakė visų pareigų ir dirbo vien kūrybinį darbą.
Kompozitorius Vladas Švedas daug jėgų skyrė ir muzikinei švietėjiškai veiklai: rengė autorinius koncertus-paskaitas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertų ciklą „Pro memoria”, skirtą Kauno kompozitorių kūrybai, koncertų-susitikimų ciklą „Šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių portretai”. Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. Vladas Švedas redagavo ir instrumentavo Pakalnio, Sasnausko, Banaičio bei kitų kompozitorių simfoninius ir chorinius kūrinius.
Muzikologų ir kultūros istorikų kompozitorius Vladas Švedas vadinamas šiuolaikinės moderniosios lietuvių muzikos etalonu. Vieniems Vlado Švedo kūryboje skamba kosminė muzika, kiti susipinančių, pasikartojančių garsų paletėje išskiria lietuviškas spalvas ir prieštaringo šių dienų pasaulio konstrukcijas. Kompozitorius sakydavo modernizmo ėmęsis kaip rezistencijos, į kurią jauną studentą nukreipę jo mokytojai, muzikologai ir kompozitoriai, tarpukario metais baigę mokslus Vakarų Europos universitetuose. 2012 m. birželio 8 d. kompozitorius mirė.
„Rašau Jums būdamas koncertinėje kelionėje po Taivanį. Lietuvos operos teatras gastroliuoja Taivanio saloje su Dž. Verdžio opera „Aida“. Tai gana sunki, bet įdomi kelionė. Kur bebūnu, – visur prisimenu malonius susitikimus su Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos kolektyvu. Labai norėčiau Jus aplankyti ir šį rudenį…“ – tai eilutės iš Lietuvos operos ir baleto teatro solisto Vytauto Kurnicko laiško. Vytautas – plačių interesų ir galimybių menininkas, gimęs Upytėje 1955 metais liepos 23 dieną. Jis rašo: „Dažnai prisimenu Upytę, šeimą, kurioje augome septyni vaikai (trys seserys ir keturi broliai). Mokėmės medinėje mokykloje prie Čičinsko kalno, gerai prisimenu amžiną atilsį mokytoją Petrulevičienę. Pamenu pavasarius, kada patvindavo Vešetos upelis, Čičinsko kalną – koks jis tada didelis buvo! O koks jis būdavo įspūdingas per Jonines: poromis ir po vieną jaunimas ieškodavo paparčio žiedo, už kurį gaudavo dovanų, paryčiais klausydavomės, kaip pono Čičinsko gaidžiai gieda. Ne kartą su armonika teko ir vyresnį jaunimą linksminti. Kaip tik Upytėje pirmą kartą įsiklausiau į skambančius bažnyčios vargonų garsus“.
Dabar Vytautas Kurnickas – vienas ryškiausių tenorų Lietuvoje, parengęs daugiau kaip dvidešimt pagrindinių vaidmenų Vakarų Europos, lietuvių ir rusų kompozitorių operose, operetėse ir miuzikluose. Tai Alfredas Dž. Verdžio „Traviatoje“, Nemarinas G. Donisečio „Meilės eleksyre“, Lenskis P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Kristupas E. Žigaitytės „Mažvyde“ ir kt.
Dainininkas Lietuvos radijo muzikos fondams įdainavo apie 200 įvairių vokalinių kūrinių, surengė keletą rečitalių Lietuvos televizijoje. Be kūrybinio ir pedagoginio darbo, randa laiko organizuoti labdaros koncertus. Išėjo jo dainų rinkiniai: „Tėviškės beržynai“, „Mamai“, „Tėvui“, „Baltoji pasaka“. Kuria ne tik dainas, bet ir pjeses, bei valsus fortepijonui.
Garsūs Upytės muzikantai. Šis kraštas nuo senų laikų davė Lietuvos kultūrai žymių menininkų. Net penkiolika dainų lietuviškai ir lenkiškai „Tygodnik Vilenski“ pateikė iš Upytės apskrities kilęs Simono Stanevičiaus giminaitis ir bendramokslis Emerikas Stanevičius (1802–1860) („Tėvynės sargas“, 1995, Nr. 1., p. 60-61).
Sigita Markevičienė – dar viena žymi upytietė. „Europos ir pasaulio parolimpinių žaidynių čempionė, apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu Sigita Markevičienė pripažįsta, kad yra žinoma kaip sportininkė bėgikė, tačiau, jos manymu, apie aklųjų sportą, tuo labiau apie gyvenimą, daugelis mažai girdėję, o neretai ir visai neįsivaizduoja, kaip žmonės su negalia gali gyventi visavertį gyvenimą,“ – 2001 metais rašė Panevėžio apskrities dienraščio „Sekundė“ korespondentė Angelė Valentinavičienė.
Sigita, paskelbus nepriklausomybę, 1992 metais atstovavo Lietuvai Barselonos olimpiadoje. Pelnė net tris sidabro, vieną bronzos medalį. Už pasiekimus Europos, pasaulio čempionatuose su lyderiu bėganti sportininkė buvusio Lietuvos prezidento apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Taip pat apdovanotas ordinu jos treneris Sergejus Sokolovas.
Upytėje prabėgo ir architekto Anatolijaus Uljanovo vaikystė. Baigęs studijas, jis dirbo Vilniaus inžinerinio instituto Architektūros katedroje dėstytoju, vėliau dirbo kūrybinį ir vadybinį darbą Komunalinio ūkio projektavimo institute, dėstė VISI Architektūros katedroje, buvo Vilniaus technikos universiteto docentas, AB „Krašto projektai“ vyriausiasis architektas. Architektas yra parengęs daug visuomeninių ir gyvenamųjų namų projektų. Pagal šios projektus pastatytas Televizijos ir radijo kompleksas, viešbutis „Balaton“ Vilniuje, AB „Sema“ administracinis pastatas Panevėžyje ir kt.
Upytės mokykloje mokėsi ir socialinių mokslų daktaras Petras Abloževičius, nusipelnęs Lietuvos Respublikos inžinierius Jonas Abloževičius, Jonas Dailidėnas – dailininkas, personalines parodas rengęs ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Upytės dabartis
Upytės seniūnija yra Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Seniūnijos centras – Upytė.
Upytės seniūnija yra viena iš 11-os Panevėžio rajono seniūnijų. Jos plotas – apie 11 337 ha, iš kurių 34–35 % užima miškai. Čia yra Ėriškių, Upytės, Dubulių tvenkiniai, legendomis apipintas Čičinsko kalnas.
Seniūnija įsteigta 1995 metais Panevėžio rajono Tarybos sprendimu. Dabar seniūnija yra Panevėžio rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos filialas. Nuo 2012 m. seniūnijai vadovauja seniūnas Giedrius Koženiauskas. Seniūnijai priklauso 21 kaimas: Ėriškių (didžiausias), Upytės, Vinkšnėnų, Stultiškių, Tarnagalos, Memenčių, Augustavos, Marimpolio, Vaišvilčiaiių II, Beržytės, Levaniškių I, Ėriškėlių, Kupetynės, Levaniškių II, Levaniškių) III, Varupio, Gėlainių, Kibiškio, Pliūrių, Ragaudžių, Vaišvilčių I. Seniūnijoje gyvena 1710 žmonių (2013 m. sausio mėn. statistika).
Seniūnijoje veikia 3 žemės ūkio bendrovės, 2 katalikų bažnyčios, 1 kultūros centras, 2 medicinos punktai, 2 pagrindinės mokyklos, vienas ikimokyklinio ugdymo skyrius, 1 pašto skyrius, 2 bibliotekos, 1 pirtis, Linų muziejus. Upytės seniūnijoje įkurtos 4 bendruomenės, 3 seniūnaitijos.
Upytės pašto viršininkas – Laisvydas Savičius. Dirba dvi laiškanešės: Elena Savičienė ir Evelina Smailienė (laikinai ją keičia Virginija Savičienė), aptarnaujančios Vaišvilčių, Upytės, Stultiškių, Memenčių, Vilkelių, Tarnagalos ir Levaniškių kaimus bei vienkiemius. Pašte gyventojai gali užsisakyti ne tik laikraščius ir žurnalus, bet ir juos nusipirkti, išsiųsti laiškus, perlaidas, siuntinius, sumokėti mokesčius.
Mokykla. 1977 m. spalio mėnesį Upytėje duris atvėrė nauja tipinė 320 vietų mokykla. Toje vietoje mokykla yra ir dabar. Nuo 1977 m. mokykla turėjo kelis pavadinimus: Upytės septynmetė peraugo į aštuonmetę, dar vėliau tapo devynmetė. 1997 m. gegužės 9 d. Mokyklai suteiktas Antano Belazaro, žymaus kraštiečio kompozitoriaus, vardas.
Mokykla, teikianti pradinį ir pagrindinį išsilavinimą – patikima ir saugi ugdymo įstaiga, suteikianti vaikui valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą ir užtikrinanti vaiko asmens raišką. Mokykla turi ikimokyklinio ugdymo skyrių, kuriame teikiamas ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas.
2001 m. atlikta dalinė mokyklos renovacija. Mokykloje įkurtas Upytės krašto muziejus, atidarytas 2000 m. švenčiant mokyklos 120-ąsias metines. Mokykloje dirba 22 pedagogai turintys aukštąjį ir 1 pedagogė turinti spec. vidurinį išsilavinimą. Mokykla tampa atvira visai vietos bendruomenei, kultūros židiniu, kuriame gerai jaučiasi įvairiausių gebėjimų vaikai, mielai laiką praleidžia ir savo kultūrinius poreikius tenkina visų amžiaus grupių bendruomenės atstovai. Ši įstaiga liberali, šiuolaikiška, atvira, besivadovaujanti tradicinio ugdymo vertybėmis, atvira naujiems mokymo(si) metodams.
Lietuvos agrarinių ir miškų moklso centro (LAMMC) filialas Upytės bandymų stotis yra valstybinė mokslo įstaiga. Bandymų stoties tiriamojo darbo kryptys – linų selekcija-sėklininkystė ir auginimo bei derliaus dorojimo technologija, alternatyvūs pluoštiniai augalai Lietuvoje. Stotyje išvestos naujausios pluoštinių linų („Kastyčiai“, „Vega 2“, „Dangiai“, „Snaigiai“ ir „Sartai“) bei aliejinių linų („Rasa“, „Edita“) veislės yra įtrauktos ne tik į Nacionalinį augalų veislių sąrašą, bet ir į Europos sąjungos žemės ūkio augalų rūšių veislių bendrąjį katalogą.
Upytės bandymų stoties mokslininkai skaito pranešimus Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) organizuotose bei įvairiose kitose tarptautinėse konferencijose, seminaruose. Keičiamasi moksline informacija, palaikomi glaudūs ryšiai su Lenkijos natūralių pluoštų ir medicininių augalų institutu Poznanėje, Latvijos Latgalės žemės ūkio mokslo centru, Rusijos linų institute Toržoke, Baltarusijos Linų institutu, Prancūzijos linų institutu (ITL), Prancūzijos linų selekcijos kooperatyvu „Terre du Lin“, Egipto Nacionalinu mokslinio tyrimo institutu Kaire. Dalyvaujama pasaulinėje linų genetinių resursų išsaugojimo veikloje. Stotyje vyksta seminarai, lauko dienos, teikiamos konsultacijos.
Bandymų stotyje dirba 10 žmonių, tarp jų du mokslo darbuotojai (biomedicinos mokslų daktarai). Bandymų stoties direktorius – Audrius Zalatoris, dr. Zofija Jankauskienė ir dr. Elvyra Gruzdevienė – vyresniosios mokslo darbuotojos, dirba kelios laborantės, technikės, technikas-vairuotojas. 2001 m. reorganizavus Upytės bandymų stotį, įsteigta uždaroji akcinė bendrovė (UAB) Upytės eksperimentinis ūkis. Jai vadovauja Audrius Zalatoris. Bendrovėje dirba apie 70 žmonių, naudojama apie 1200 ha žemės ūkio naudmenų.
Pagrindinės UAB Upytės eksperimentinis ūkis veiklos kryptys – linų ir javų sėklininkystė, perspektyvių pieno bei mėsos krypties galvijų veislininkystė. Be to, bendrovė yra bazė moksliniams tyrimams bei naujoms technologijoms taikyti, propaguoja mokslo pasiekimus, padeda bandymų stočiai rengti konferencijas, seminarus, pasitarimus, lauko dienas.
Bendrovė yra patvirtinta Lietuvos žalųjų ir Švedijos žalmargių galvijų veislynu. Išaugintos šių veislių telyčios bei Švedijos žalmargių buliukai parduodami Lietuvos galvijų augintojams. Dalyvaujama Žemės ūkio ministerijos subsidijuojamų priemonių projekte „Kokybės programos Švedijos žalmargių galvijų veislyne įgyvendinimas“. Švedijos žalmargių galvijų veislyne siekiama gerinti produkcijos kokybę, higienos, aplinkos, darbuotojų darbo sąlygas bei gyvulių gerovę.
Dalyvaujama Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities ,,Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ įgyvendinime, pastatyta mėšlidė ir srutų rezervuaras-lagūną su technologine įranga.
Upytės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Jolanta Lisauskienė dirba nuo 2007 metų. Bibliotekoje rengiamos menininkų darbų parodos, parodėlės, skirtos valstybės šventėms pažymėti, knygoms propaguoti, renginiai vaikams. Skaitytojus kartas nuo karto džiugina auksarankių moterų rankdarbiai. Neseniai biblioteka buvo pertvarkyta, lankytojai gali naudotis kompiuteriais, internetu.
Upytėje veikia medicinos punktas (bendruomenės slaugytoja Danguolė Skeiverienė). Du kartus per mėnesį atvyksta gydytojai iš VŠĮ Panevėžio rajono poliklinikos. Gydytojai tikrina vaikų ir suaugusiųjų sveikatą. Tuo labai patenkinti gyventojai, kuriems nereikia gaišti laiko nei patiems, nei lydint vaikus į Panevėžio medicinos įstaigas.
Upytėje įkurtas ir stomatologijos kabinetas. Šiame kabinete aptarnauja Upytės seniūnijos gyventojus, mokyklos bei darželio vaikus. Aurelija Petronienė – ne tik med. sesuo, bet nuo 2002 m. ir Lietuvos neįgaliujų draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė. Jos iniciatyva Upytėje įsteigtas Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos Upytės seniūnijos dienos užimtumo centras. Jame neįgaliesiems suteikiamos įvairios, žmonės gali susitikti, bendrauti, sportuoti ar kitaip leisti laiką.
Upytės šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia (pastatyta dar 1878 m.) yra liaudiško baroko pavyzdys. Nuo 2011 m. Upytėje klebonauja kunigas dr. Gediminas Jankūnas. Jis spėjo užkariauti ir upytiečių širdis, aktyviai dalyvauja bendruomenės renginiuose.
Nuo 2002 m. spalio pabaigos upytiečiai maudosi suremontuotoje pirtyje. Pirtis kūrenama du kartus per savaitę: penktadieniais ir šeštadieniais. Vienu metu joje gali maudytis 12 žmonių. Yra 6 vietų garinė, vandens bakai, modernios krosnys. Pirčiai vadovauja Almutė Kunickienė.
Upytėje veikia kirpykla. Čia jau daug metų kirpėja dirba Rasa Peleckytė. Kirpykla dirba penkias dienas per savaitę, aptarnaujama visi pageidaujantys. Kirpėja Rasa kerpa plaukus, daro šukuosenas, dažo plaukus, antakius ir blakstienas.
Kazimieras Jankauskas Upytėje 1996 m. įkūrė UAB „Kajonas“. Ši įmonė gamina polietileninę plėvelę, maišelius ir drabužių pakabas, kitus dirbinius iš plastmasės.
Upytėje veikia ir Vaclovo Vaišvilos įmonė „Vacys“ ir kavinė-baras. Tai plataus asortimento maisto prekių, alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų parduotuvė. Čia galima įsigyti ir kai kurių reikalingiausių buities prekių. Parduotuvėje puiki darbo nuotaika, maža kadrų kaita. Taip pat atidaryta 16 vietų kavinė-baras. Čia galima pasivaišinti gaivinančiais ir alkoholiniais gėrimais, šaltais užkandžiais. Galima šią kavinukę užsisakyti bet kokia proga. Yra įrengta biliardinė.
Upytėje veikia ir Panevėžio vartotojų kooperatyvo „Šilažolė“ parduotuvė, kurioje taip pat galima įsigyti įvairių maisto ir pramoninių prekių.
Vytautas Žilinskas su žmona Vanda iš Panevėžio vartotojų kooperatyvo „Šilažolė“ išsinuomojo patalpas, pakeitė jų vidaus apdailą ir įrengė barą.