Lino žiedui
Dar linui nepaskyriau aš eilių.
Dar nerašiau apie mėlyną lauko liną!
Žydėjimą , ligi pat debesų,
Jis užburia ir taip svaigina!
Tik vieną dieną jo žiedeliai skleidžias,
Bet jų tiek daug, čia pat jau skleidžias kitas!
Ir tampa mėlyna, lyg drobė nudažyta,
Ant lovos užtiesta ir raštais išrašyta.
Linelį teko rauti dar kolūkyje.
Augino juos tada ne vienam ūkyje.
O garsas apie liną sklido taip plačiai,
Gėrėjos juo lietuviai ir užsienio svečiai!
Mažai beliko laukuose liaunų linelių,
Jau nebepuoš lietuvė šiuo audiniu bernelio.
Bet nesinori, kad nutiltų dainos apie liną,
Plačiai aidėjusios manoj gimtinėj.
Rudeninė kraičio skrynia
Perkilnosiu, pažiūrėsiu,
Ką įdėjau Rudeninėn,
Ką įdėjau, patikėjau –
Savo kraičiui, metų skryniai…
Ten, kamputy, nedrąsi
Mano tolima vaikystė.
Sotūs mes, maži, basi,
Bėgam, lekiam ir paslystam…
Pasakos, malda babytės,
Poteriai, tamsoj, priklaupus.
Tėvų triūsas, jie, lyg bitės –
Aš jų meilę stropiai saugau.
Prie vaikystės prisiglaudus
Tai jaunystė mylima.
Margas, margas gėlių laukas,
Beržas, mėnuo, sutema…
Pasimatymų laukimas,
Nerimas ir nekantra…
Nedrąsus prisilietimas,
Jaunų rankų šiluma…
Ir lėkimas, lyg į ugnį,
Be stabdžių ir be galvos.
Pasitikt likimo smūgių,
Ar pabėgt nuo vienumos?!
Ten – vaikų pirmieji žingsniai,
Pirmas žodis, jų žaislai…
Jau nutolo, jau negrįš jie,
Liko tyruose aidai.
O šiandien dedu į skrynią
Metų džiugesį ir gėlą.
Šviesų, tamsų patyrimą,
Šypsenas anūkų mielas…
Vėl užversiu, uždarysiu
Širdžiai brangią Rudens skrynią.
Paganysiu savo sielą
Metų tolstančių dykynėj…