Žvaigždė be vardo
Nukritau aš į žvaigždę be vardo,
Ir suradau ten nežinomą miestą,
To nežinomo miesto gatvelėj
Sutikau aš patį save.
Iš pradžių nenorėjau pažinti
Savo atvaizdo, savo ydų,
Apie save galvojau – „geresnį,
Ir puikesnį surasiu“, – maniau.
Tik , deja, toj nežinomoj žemėj
Galioja tokia jau tvarka:
Susitikti save ir suprasti,
Kad idealu nebuvai niekada.
Mano ydos ir nuodėmės mažos
Darko atvaizdą mano nūnai.
Ir galvoju: „O kaip čia suprasti?“
Man atsako: „Sąžinę suradai.“
Kai gerą darbą atlieki,
Ta žvaigždelė nemirksi nūnai.
Tos žvaigždelės gali nesurasti,
Tol, kol tu jai nenusikaltai.
(Gabrielei Petkevičaitei Bitei)
… rodos, taip nedaug praėjo… O metai antrą šimtmetį skaičiuoja… Kiek
sutelpa į vieną žmogų – darbų, svajonių, vilčių ir norų… Jei tektų iš viso to
puokštę komponuoti – į ją tektų sudėti begalę – šilumos kiekvienam
begalinės, mokinių pagarbos, nuoširdžios Dviejų Moterų draugystės,
pagalbos ir paramos kiekvienam meniškam jaunuoliui, noro keisti ir daryti
vis geriau… tai būtų didžiulė puokštė…. kurią apjuostų ilgiausias
kaspinas – prisiminimai… likę kiekvieno, prie nuostabios moters
prisilietusio, širdy ir kely…
Tas kelelis link dvarelio vedantis,
Vis pilnas klegesio kaimo vaikų.
Tas noras kiekviename saulelę uždegantis,
Palinkt prie knygų, siekt mokslo aukštumų.
Tu kaip bitelė vis dūzgėjai
Gražios svajonės priekin vedama.
Į didį kelią ne vieną atlydėjai
Už Juliją tau lenkias Lietuva.
Gimnazistus link Kaliopės pakylėjai,
Mokei eit literatūros, kalbos taku.
Per aspera ad astra – ir Zikaras tavim patikėjo,
Nuvesdamas ir Bučą skulptoriaus keliu.
Per gyvenimą ne tik žodžiu, bet ir idėja
Nutiesti tiltai – lieka pėdos pajūry.
Seimo narė, labiausiai mokyti norėjus,
Amžiams likus su „Amerika pirty“.
Vienam Pasvalio kaimui…
„Tik sukrykš, kaip gervė, svirtis“…
Eilutė… skaityta ar girdėta kažkada…
Net nežinau, kaip pasakyti –
Tos svirties jau seniai nėra.
Tuščiais langais vis kalbasi kaimynai,
Ne žmonės, ne – tiktai tušti namai.
Senoj mokykloj auga jau beržynas,
Tame name, kur buvo kažkada vaikai.
Kažkur toli signalizuoja „autolavkė“,
Juk duonos, pieno žmogui reik.
Šešėlis vienas, kitas slenka prie to taško,
O gal ir niekas – juk nebėr kam eit.
Ir vėl tyla, tiktai tyla…
Ne, kažkas rauda… Gal kalbas…
Senoj mokykloj naujas daigas kalas
Berže linguoja čirškanti daina.
Ramu. Tik senas ir gražus peizažas,
Kurio jau niekas neina pažiūrėt.
Ramybė. Tik keliauninkas vėjas
Užsuks su nykstančiuoju pakalbėt.