Liepos 21–23 dienomis gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“, dalyvaujanti Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės finansuotame projekte „Kartu sportuoti linksmiau“ ir Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla, vykdanti Panevėžio rajono savivaldybės finansuotą projektą „Pažink save ir savo kraštą“, organizavo kultūrinę pažintinę išvyką.
Gerai nusiteikusių žmonių būrys ankstų rytą pajudėjo iš Upytės link pajūrio, kur laukė nauji potyriai ir aktyvus poilsis. Pirmas sustojimas Kuršėnuose, aplankant vertingiausią medinės dvarų architektūros palikimą Šiaulių rajone – leninį (lenas – žemės valda su visais priklausiniais, kurios dalis pajamų eidavo žemės šeimininkui, o dalis likdavo vasalui, organizavusiam jame ūkinę veiklą) Gruževskių dvarą. Pasivaikščioję po peizažinį parką, kuriame atsisakyta griežtų tiesių linijų ir suprojektuota taip išradingai, kad sunku pastebėti kur baigiasi parkas ir prasideda natūrali gamta, stebina puikūs medžių ir krūmų deriniai, pasigrožėjome tarp Ventos ir nedidelio intako iškastu tvenkiniu, išlikusiu iki mūsų dienų. Kadangi miesto apylinkėse gausu molio, tinkamo dailiosios keramikos dirbiniams, o Kuršėnai nuo seno vadinami „Puodžių sostine“, dvaro oficinoje įsikūrusiame Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre susipažinome su molio savybėmis, pabandėme patys žiesti ir įvairiausiais raštais išmarginome molinius vazonus. Apžiūrėję tautodailininkų darbų ir etnografinę ekspozicijas, nusifotografavome ant išlikusių autentiškų laiptų prie medinių lauko durų, primenančių spintą. Prieš išlipdami Žemaičių dailės muziejuje, įkurtame buvusiame M. Oginskio dvare Plungėje, pasiskirstėme į grupes, kurios visą kelionės laiką turėjo atlikti įvairias užduotis. Kaip ir pridera aristokratiškoms panelėms ir ponaičiams, mergaitės užsidėjo simbolines karūnas, berniukai – cilindrus. Buvo smagu stebėti tokias grupes, vaikščiojančias po dvaro rūmus, draugiškai susikibusias už rankų ir demonstruojančias vienybę. Įspūdingos architektūros pastatai ir gido pasakojimas apie kunigaikščių Oginskių dinastiją, jų meilę gamtai, menui ir aistrą muzikai, nuskraidino į tuos laikus, kai po rūmus ir juos supantį vieną didžiausių (58 ha) ir gražiausių parkų Lietuvoje, vaikščiojo pasipuošusios damos ir elegantiški ponai. Vakare, vieni nusimaudę, kiti tik pabraidę po gaivią Baltijos jūrą, pasiekėme svetingą Kretingalės pagrindinę mokyklą, kuri jau aštuntus metus priima keliaujančius nakvynės.
Antrą dieną iškart po pusryčių ištraukę burtus ir susiradę savo komandos draugą, išplaukėme į baidarių žygį Minijos upe. Nuo Aleksandravo, kur prasideda srauniausia ir gražiausia upės atkarpa, iki Kartenos pasiryžome įveikti 24 kilometrus. Visą dieną plaukę nacionalinės reikšmės ichtiologiniu draustiniu, kuriame saugomos rečiausios ir vertingiausios Lietuvos žuvys, gėrėjęsi Minijos senslėniu, švaria ir natūralia gamta, pilna gyvybės, sraunia ir vaizdinga upe, vakarop grįžome pavargę, šlapi, bet gerai nusiteikę, nes žygyje nutiko daug smagių nuotykių. Pailsėję ir pasistiprinę, aktyviausių sporto aistruolių suburti, dalyvavome paplūdimio tinklinio varžybose. Vidurnaktį jau tapo tradicija aplankyti įspūdingai apšviestą Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčią, po kurios skliautais tyliai, lyg malda, suskambo daina „Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti…“
Trečią dieną pasivaikščioję po Palangą – vieną gražiausių Lietuvos kurortinių miestų, atsisveikinę su jūra, žadėjome sugrįžti. Išrinkę geriausius keliautojus ir šauniausias grupes, vaikai dėkojo vieni kitiems už gerai praleistas dienas, o suaugusieji džiaugėsi, kad yra tokio šaunaus jaunimo mūsų Lietuvos kaimuose.
Jurgita Zalatorienė
