Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla dalyvauja rajono savivaldybės finansuotame
projekte „Būsiu tavo draugas“, o gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ – Kūno kultūros ir sporto
departamento projekte „Sveiki = laimingi“. Norėdami įgyvendinti išsikeltus tikslus, rugpjūčio 9
dieną pilnas autobusas klegančių keliautojų pajudėjo link Žemaitijos.
Atvažiavę į Telšius, keliauninkai aplankė Žemaičių muziejų „Alka“, susipažino su
skirtingų laikotarpių žemaičių ir kuršių papuošalais, patys iš vario vielos pagamino grandinėles,
mokėsi piešti ant stiklo. Pasiekę prieš 26 tūkstančius metų slinkusio ledyno suformuotą Šauklių
riedulyną Salantų regioniniame parke, stebėjo neįprastą kraštovaizdį, kvėpavo didžiausio Lietuvoje
kadagyno oru. Respublikiniame Vaclovo Into akmenų muziejuje Mosėdyje dalyvavo edukacinėje
pamokoje „Ką pasakoja uolienos – Žemės istorijos liudininkės“, apžiūrėjo lauko akmenų
ekspoziciją. Laivo formos didžiausias Lietuvoje Barstyčių akmuo nustebino savo didybe. Vakaras
svetingoje Kretingalės pagrindinėje mokykloje neprailgo, nes keliautojai turėjo užduočių, už kurias
rinko molio karoliukus ir vėrė apyrankes, o kas daugiausia surinks – gaus prizą.
Antrą dieną keliautojai plaukė baidarėmis viena gražiausių Žemaitijos upių – Minija.
Plaukdami Didžiąja Dyburių kilpa, kuri tęsiasi apie 4 kilometrus, o upės nuolydis siekia net iki 9
metrų, baidarių ekipažai stengėsi padėti užstrigusiems ant akmenų. Pusiaukelėje papietavę, tęsė
nuotykių pilną vandens žygį, grožėjosi vaizdingais upės slėniais, aukštomis atodangomis ir,
nuplaukę 24 kilometrus, visos 25 baidarės sėkmingai finišavo. Po sportinių varžybų gavo kvietimą į
iškilmingą vakarienę vaikų sukurtame „restorane“: su ypatingu aptarnavimu, stalo serviravimu ir
vakarine programa. Kadangi kelionės metu kiekvienas turėjo Angelą sargą, daug kas prie stalo buvo
maloniai nustebinti staigmenomis. Naktinio filmo, kuriame buvo vaišinama spragintais kukurūzais
ir „Coca-Cola,“ sulaukė tik ištvermingiausieji.
Kitą rytą Baltijos jūra pasitiko didžiulėmis bangomis. Pabraidę po sūrią ir neįprastai šiltą
jūrą, vaikai žaidė, vyresnieji vaikščiojo pakrante, stebėjosi vandens galybe – stiprus vėjas tiek
įsiūbavo bangas, kad į krantą jos ritosi šniokšdamos.
Trys dienos, kai reikia dirbti komandoje, dalintis ir padėti, palaikyti ir nuraminti, padėkoti
ir apkabinti – išmoko tiek, ko kartais gali neišmokti ir per metus. Laikas, suartinęs skirtingus
žmones, pats geriausias, nes moko suprasti ir mylėti.
Gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narė Jurgita Zalatorienė
