IRENA MACKEVIČIŪTĖ

RAŠYTI EILĖRAŠTĮ

Eilėraštį reikia rašyti
ant tręštančio kelmo,
čiobrelių lauke,
sparno šešėliui pridengiant
pajuodusį veidą,
arba dulkėtoj palėpėj,
tarp nereikalingų rakandų
krebždant darbštuolėms pelėms,
lyjant akmenimis
ar sningant lelijoms –
žaisti gyvenimą,
žaisti
svetimą mirtį…

Eilėraštis turi sutilpti
tarp rytmečio spindulio
mažo kregžduko aky –
ir saulėlydžio debesies
grėsmingame gruodžio danguj.
Jis turi būti
tykus
kaip atodūsis,
užgožiantis siaubą ir kimstantį riksmą,
trumpalaikis
tarytum drugelis,
ištirpstantis vakaro prieblandoj.

Bet geriausia,
kad jo visiškai nebūtų –
tik šešėliai,
čiobrelių laukai,
tiktai šviečiančios dulkės
ir kimstantis riksmas…
Tik atodūsis.

 GĖLIŲ VAIKAI

Basi,
nudėvėtais drabužiais,
su plazdančiais vėjo žiedais plaukuose
ir drobiniais maišeliais per petį,
atvirom ūkanatom akim
palydėdami kylantį vieversį,-
jie klajojo būriais.

Džo Daseno melodijų potvyniui
užliejant žaliuojantį slėnį,
jie mėtė pro atlapus nakčiai
beužmiegančio miesto langus
drėgnas, mėlynas lauko rožes.

O senamiesčio medžiai tylėjo
apie aukštą pritilusį dangų
kur švietė mažyčiam pasauliui
patekėjus didžiulė širdis.

…Bet šį rytmetį
klykiančioji mugėj
jau retai beišvysi nustebusį,
tokį vienišą liūdintį vaiką
žila plonute kasele.
Pakirdę ledynmečio saulėj,
šiurpdami nuo aštrėjančio vėjo,
su keistuoju laiku nesuspėję,
jie, tikėkimės, net negirdėjo,
kaip radijas kimdamas pranešė,
kokia pavojinga  piliečiams
prarastoji karta.

***

Ne mano jau
šie dangiški
Semiramidės sodai
ir auštantys drungni rytai
žaliuojančiame viešpaties pasauly,
nutolstantis ošimas laiko keisto
bei patekantis vakaro mėnulis,
geltonas lapas, vėjo genamas
ilgos,
tuščios, saulėtos
gatvės viduriu –
link amžinybės,

kai vysta virš galvos
laukiniai ir žali žaibai,
kai grimzta šaltžemin
keleivių sunkios kojos…
iš lėto artinas
alsavimas ledynų šaltas –
į veidą, į atvertus vyzdžius.

Negaila ir neliūdna.
Ir pažįstama.
O vis dėlto, o vis dėlto, o vis dėlto…

  AMŽINYBĖS DIENA

Sausas gelsvėjantis vėjas,
balsai – tolimi, susilieję,
blyški padūmavusi saulė,
išdegus bespalvė žolė
ir įkaitęs asfaltas…
Ir tuščia, ir balta
miesteliuos, laukuos, vandenuos.

Viename amžinybės krašte
prasidėjo
dievų sumanytos žaidynės,
o kitame –
kruviniausios
įniršusių brolių žudynės.

Dar apkurtęs pasaulis nežino,
kad vakare
netikėta grėsminga audra
padalys mus į gyvus ir mirusius.

Bet drumsčiasi oras nuo dulkių.
Įkaitusios kulkos
neria
tiesiai aikštės vidurin.

O muzika groja,
ir niekas nemato –
tik žaidžia,
tik žudo,
tik žarsto
amžinybės baltąjį smėlį.

 ŽODŽIUI

Žodi švelniaskiemeni,
savo tobulu kūnu pridenki
mūsų išgąsdintas sielas,
tuščiažiedį vasaros ilgesį,
kiaurai perlyto lapkričio netektį,
naivų beginklį tikėjimą,
kad viskas baigsis gerai,
mano bejėgiškumą
lapams krintant į naktį bedugnę –
gilią tarytum gyvenimas.

Lankstus, paslankus, daugiaspalvi ,
gink iki galo
gražų vaikišką norą –
pažaisti slėpynių.

***

Mano tyliam ir bežodžiam  gyvenime
nesurasit manęs.

Retkarčiais
gatvių tuščių šviesoje,
po blyškia vakarėjančia saule,
švysteli
tolimas pilkas šešėlis.
Ieškau jo
pilnaties naktimis
ties žemais aptrupėjusiais tiltais,
prie vėsių ūkanotų fontanų,
išeinu į šiltus ir vėjuotus
vaikystės laukus,
baltus nuo saulašarių žydėjimo,
išnaršau apdulkėjusias,
užmirštas laiko palėpėj knygas,
klausinėju praeivių…
Bet veltui.

Ir mano trumputė diena užsimerkia
Be manęs.

SEKMADIENIS

Į ramų vasarvydžio kaimą
ateina rugpjūčio sekmadienis.
Nebėra kur padėti nuvargusių rankų,
O liepos prie kūdros
be žodžių supranta
atsidusimą žmogaus.
Girdėti, kaip nučeža laikas
balandomis į amžinybę…
Širdyje – tarytum seklyčioj
ankstyvą žolinės rytą
po visų darbų pabaigtuvių:
erdvu ir skardu
lyg žvaigždė
nuo skliautų nusileido į delnus,
lyg kalbas dangus su žeme
suprantama žmogui kalba.

Taip sėdėti, klausytis
užmiršus,
kaip suktasi, bėgta
it siūlui iš balto
kuodelio linų nesuverpiamo,
kurio vidury –
šis rugpjūčio sekmadienis
žaidžiame ištuštėjusiam kaime.

RUGSĖJIS

Aitrių spanguolynų vėjas
virš įkaitusių  greitkelių,
trupančių miesto vitražų,
po viduramžių  dūlančiom arkom
sūkuriuoja kas vakarą.
Graudžiai
kvepia prieš sutemas
vėstantis liūno vanduo,
gilus ir tamsus kaip gyvybė.
Užgęsta miškai,
bet nušvinta
blyškių sidabražolių takas
per dangų,
o juo
nustriksi baukšti septynmetė mergytė,
sugniaužus kumštelyje didelę širdį.

Man gaila jos.
Jai, kiek atsimenu, gaila manęs.

***

Mus palieka šviesa –
Trumpalaikė, graudi.
Paskutinis dausų spindulys
sugrįžta į dangų.
Užsiveria
vis tamsėjantis vakaro langas,

už kurio –
tik ūkai,
tik paplenčių migloj
tykiai smilkstanti
žemės gyvybė.

DANGAUS ŽYDĖJIMAS ŠALTAS

Dangaus žydėjimas šaltas,
balto
rūko šviesa
po saulėleidžiu,
atsivėrusiu vėlei
it fantastiškos gėlės –
paslaptingai, liūdnai…
Laikinai, laikinai.

Naktys tamsios,
aukštos ir aidžios
ties horizontu skleidžias
ir gaudžia
tolimi padūmavę kalnai…
Laikinai, laikinai.

Skausmo paukštė plasnoja
virš galvų
Nojaus
arkos keleiviams
atkakliai, neramiai.
jų sueižėjęs laivas –
laikinai, laikinai.

Tik visatos ošimas pritilęs
ir nusklendus žvaigždė
į užmigusį šilą,
tik spalvoti sapnai,
lediniai ir gilūs –
amžinai, amžinai.

Mano tyliam ir bežodžiam  gyvenime

nesurasit manęs.

Retkarčiais

gatvių tuščių šviesoje,

po blyškia vakarėjančia saule,

švysteli

tolimas pilkas šešėlis.

Ieškau jo

pilnaties naktimis

ties žemais aptrupėjusiais tiltais,

prie vėsių ūkanotų fontanų,

išeinu į šiltus ir vėjuotus

vaikystės laukus,

baltus nuo saulašarių žydėjimo,

išnaršau apdulkėjusias,

užmirštas laiko palėpėj knygas,

klausinėju praeivių…

Bet veltui.

Ir mano trumputė diena užsimerkia

Be manęs.