Žemdirbio dienos
Koks palaimintas žemdirbio triūsas.
Gal kam romantikos mažai jame.
Jis mato pirmą grūdo daigą,
O rytą skamba vieversio daina.
Koks sudėtingas kaime darbas,
Jis keliasi su saule aušroje.
Žiūrėk pagelto želmenėlis mažas,
Atspėk, ko trūksta jojo augime.
Palaimintas žmogaus būvimas,
Kai gali eit javų lauku smagus.
Paglostyt brandžią rugio galvą,
Akim aprėpti darbo savojo vaisius.
Gerbiu aš žemdirbio kiekvieną dieną,
Netikėtumų ji kasdien pilna.
Vakar sulijo, šiandien saulė.
Žinau, dalužė jojo nelengva.
Ašara nuriedėjo perlu
Tyliai motulės ašara perlu nukrito
Kiek skausmo ir vilties joje.
Nematė niekas jos, vaikai miegojo,
Vis meldės, verpė, skalbė tyloje.
Vaikai seniai jau marškinius išaugo.
Vargelis vis smarkiau bujojo,
Tikėjo ji, – išauš diena šviesi,
Buvo jinai begaliniai kantri.
Pražydo jos vargai anūkų akyse,
Kiek daug iškęsta, iškentėta.
Išeinant tyliai laimės jiems linkėjo
Ar ras jie perlą pamestą tada…
Žiemkentys rudenį
Dar ūkanos pakyla paryčiais,
Gražiai suarta ilsisi žemelė.
Einu gimtinės mylimais takais,
Pradžiugina širdužę dar saulelė.
Ruduo įsibėgėja taip ramiai.
Prie kelio lopinėlis žalias.
Gražiai sudygę jau kviečiai
Į saulę jie galveles kelia.
Taip noris vasaros karštos,
Ji tik prisiminimuose gyvena.
Kad būtų duonos mus kvapnios,
Numirt turės dar mažas javas.
Senam žvejų uoste
Kur Dreverna,
Pailsę valtys miega,
Ten ramios Kuršmarės,
Dėkinga ramuma.
Kopos tolumoj boluoja
Negyvos jos, tiktai varde.
Ten svieto kraštas, –
Tenai gražuolė Neringa.
Laivadirbio sodyba prikelta,
Naujais langais ji švyti.
Aplinkui tvyro ramuma.
Užeik, pabūki, aplankyki.
Kokia graži ta Dreverna,
Čia marių vandenys teškena.
Laivus čia statė kažkada,
Krantinės šventes mena.
Tinkluos žuvelė pagauta,
Į krantą valtys suka palengva.
Ant laužo puodas kunkuliuoja,
Labai gardi ta pamario sriuba.