Gimtinė
Gimtine mano, tu brangi,
Gimtine prie Nevėžio upės.
Jo vandenys skalauja ten krantus
Ir kelias vinguriuoja, sukas.
Gimtine mano – po ąžuolu senu.
Po juo – akmeninis kryžius.
Skaičiuoja jis metus ilgus,
Skaičiuoja ir nutyli.
O jei kryžius prakalbėtų,
Prakalbėtų sava kalba,
Jis pasakytų ainiams Lietuvos,
Ką matė ir ką mato.
Pastatė kryžių už gimtą žodį,
Pastatė ir paaukojo.
Pastatė už lietuvišką knygą,
Neštą slaptai ir iš toli.
LANGAS
Mano langas…
Mažas mano langas,
Toks mažytis, siauras
Ir su voratinkliais mažais,
Bet vis tiek jis mano langas.
Ir šviesu,
O kartais, net labai tamsu.
Langas – tai gyvenimas dabar mano,
Pro kurį žvelgiu.
Kartais saulę dar matau,
Bet dažniau debesis regiu.
Mano langas –
Toks mažytis, siauras
Ir šviesa menka.
Langas buvo didelis,
Langas buvo šviesus
Matėsi dangus toks giedras.
O tos saulės buvo, net per daug.
Metai bėgo ir pražuvo
Saulė dingo nežinia…
Siauras langas liko,
O ir aš jau nejauna.
MOTERYS
Mes – kaimo moterys
Palinkusios į priekį,
Atbukusiais nagais,
Pabalintais plaukais,
Saulės nudažytais veidais.
Mes – moterys skubančios,
Vis lekiančios greitai,
Vis nespėjančios ir šypsančios linksmai.
Mes – tai Lietuva
Iš amžių gūdumos
Su papročiais ir prietarais,
Nes mes moterys,
Visad suspėjančios paplakti liežuviais šmaikščiais,
Savęs nematydamos,
Kaimynų griekus skaičiuodamos,
Savus užslėpdamos.
Mes moterys,
„Sveika, Marija“, – už vaikus kalbančios,
Vaikams viską atiduodančios,
Į saulę nepažvelgdamos,
Laime vaikams linkėdamos.
Mes – kaimo moterys.
NEREIKIA PARDUOTI
Tik nesakyk, kad pavargai,
Tik nesakyk, kad pasenai,
Kad žemės arti negali,
Kad pelno iš jos nebeturi.
Nuo seno protėviai žemelę arė,
Lietuvišką duonelę kepė,
Vaikus augino,
Kitiems dalino.
Dar pabandyk, nors kartelį,
Išark tu žemelę,
Pasėk kvietelį,
Pasėk nors šį pavasarėlį.
Kam ta duonelė svetima,
Jeigu žemelė dar sava.
Parduoti žemės begali,
Nes vaikus dar turi.
Tik nesakyk, kad pavargai,
Tik nesakyk, kad pasenai,
Kad žemės arti negali,
Kad pelno iš jos nebeturi.
Nuo seno protėviai žemelę arė,
Lietuvišką duonelę kepė,
Vaikus augino,
Kitiems dalino.
Dar pabandyk, nors kartelį,
Išark tu žemelę,
Pasėk kvietelį,
Pasėk nors šį pavasarėlį.
Kam ta duonelė svetima,
Jeigu žemelė dar sava.
Parduoti žemės begali,
Nes vaikus dar turi.