Žodi, tu būk kitoks
Tu būk fakelas paklydusiems,
kad nušviestum jiems kelią!
Įsikūnyk į tokį ginklą,
kuris dėl taikos pergalę lemia.
Tu būk visas pūdas druskos,
kad žmogus gyvenimo skonį pajustų.
Kepalėliu duonos ant klevų ir ajerų lapų,
kad gyvenimo prasmė neišsprūstų.
Tu būk medus
mirtingiesiems gyvenimo džiaugsmą suprasti,
tviskėk krištoliniu tyrumu,
kad niekas nesutrupintų lyg sutrūnijusio rąsto.
Tu būk tokia šaltinio versme,
kad žmogus nuo sielos troškulio nemirtų.
Atriedėk kaloringiausiu vaisiumi,
kad jis širdies alkio nepatirtų.
Nusileisk iš dangaus lyg angelas
visą laiką lauktas, prašytas
ir užvaldyki burtais, svajonėmis,
kas šiuose posmuose dar nesurašyta.
Žodis žodžiui
O žodi, žodi,
kaip tave paimti
ir kaip sudėti,
kad kaip perlas
imtum tviskėti?
Žinau, ką tu pasakysi:
„Tai reikia mokėti.“
Na, atskleisk savo paslaptį –
Tu gali man padėti –
nebeleisk kentėti.
Kaip maža kalbėti
ir daug pasakyti?
Kaip nuoširdumo spalva
juos nudažyti?
Ir dovanoti kitiems
Lyg stebuklą mažytį?
O žodi žodi,
tu visad būki
ne dirbtinis, o tikras:
nesvarbu, kad kartais
jis aižys ir žeis kaip stiklas.
O žodi, žodi,
tu mano širdy ir lūpose
būki prasmingas.
Tada tu man padėsi
atrakint sielos duris reikalingas.
Pajuokavimai su jūra
Sunkiai einu per kopas.
Kojos klimpsta į smėlį.
Oras kvepia medum nuo gubojų
ir tolumoj išvystu jūros mėlį.
„Tu šiandien tamsus rašalas
Nejaugi ant kranto diktantą rašysi?“
„O ką tu manei?- staiga paklausė banga, –
juk tu mokyta – klaidas ištaisysi…“
Ir tėškė į veidą sūri banga –
tokia mėlyna, tokia mėlyna.
„Dar palauk, neskubėk kaip mokinukė paika,
bangele, nelėk atgal tekina.
Aš tik pajuokavau,
o tu jau ir supykai staiga.“
Ach, tebūnie šiandien mėlynos mėlynos tavo bangos,
kurios lyg Žilvino žalčiukai palei kojas rangos.
Rašysiu laišką kapitonui
Oi, pripėduota, priantspauduota žuvėdrų
ant smėlio kranto geltono.
Radau vienos iš jų baltą plunksną –
rašysiu laišką kapitonui.
Mano vienas draugas ketino
plaukioti po pasaulio jūras įvairias.
Gal tolumoj jo laivas
skrodžia bangas iškėlęs bures?
Ar tu stovi ant kapitono tiltelio,
kas daros plačiuos vandenynuos
per žiūronus stebi
ar tik nusiminęs ant kranto
savo išduotos svajonės gaili?
Ir jei likai ištikimas jūrai –
te sveikina tave visi pasaulio uostai,
te švyturiai pamoja tau
ir kranto ilgesio ašarą vėjas nušluosto.
Dabar atsakingi už viską (Lietuvių kariams misijose)
O kareivėliai, Lietuvos kareivėliai,
tik savo tėvynę gynėt kažkada…
dabar įvairių misijų pašaukti
budite, kad kurioj Žemės vietoj
viešpatautų teisybė, taika.
Dabar dar klastingesni
būna priešai tautų, žmonių.
Nenuspėjami jų ginklai
bet kur gali atlėkti iš kėslų piktų.
Laikas jus pašaukė už mylių, už marių
ginti taiką, laisvę bet kur, bet kada
ir tampat jūs planetos kareiviais,
nors plaka širdy lietuvybės dvasia.
Mano didžiausiam beržui (P. Širvio 90 – mečiui)
Tavo eilės šviesios,
nors jose liūdesio daug.
Tavo žodžiai graudulį kelią –
nors imk su juo ir drauge keliauk.
Tavo posmai atsargiai liečia širdį
ir mėgaujies, kad jie tave sušildys.
Kai man kažko labai trūks
Jų skambesys prasmės prisipildys.
Tu – beržas. Lietuviškas beržas…
Prieš tave žemyn galvą lenkiu
ir daugiau nieks niekados
nepakartos man tavo eilių.
Tu man – mano didžiausias beržas –
prie tavo poezijos versmės
mano mintys veržias ir veržias.
Metų laikai
Pavasaris – žalias smaragdas.
Vasara – žaižaronė spalvų.
Rudenį gi – auksas, vien tik auksas.
Žiema – rėtimai drobių spindinčių.
Kuriuo metų laiku gražiausia –
man atsakyt tikrai sunku:
visada visada atrandu,
kas mano širdį pradžiugintų.
Laiškas mirusiai motinai
Brangioji mama,
Aš niekada niekada neperplauksiu
gilios ir sraunios upės užmiršimo
ir niekam niekada neleisiu sutepti
Tavo šviesaus ir tauraus atminimo.
Ir iš Anapilio skaisčiai šviesi saule,
iš už nesuskaičiuojamų mylių
aš Tavo vardą kartosiu,
o širdis vis kuždės:“Aš myliu, aš myliu!“
Bet geriau pasiimk mane, motule,
į juodą, gilų, kraupų, šaltą kapą,
nes be tavęs, brangi guodėjėle,
mano gyvenimas bevertis tapo…
Man nesvarbu, kad žaliose pievose
gėlės žydi ir darbščiosios bitelės dūzgia…
(Pasiimk mane kur bebūtum!)
Neišsižadėsiu tik su tavim
amžinai kęst pragaro ugnį.
Šiek tiek apie liną
Koks tu senas!
Tavo amžių skaičiuojam tūkstančiais
net prieš mūsų erą…
Augintas pilkapiuos, piliakalniuos
iki šių dienų atėjęs.
Per amžius mus rengęs ir dengęs
bei gydęs, maitinęs gyvulius ir žmones.
ačiū tau, šventas saulės augale,
kad dievas per tave suteikė tas malones!
Seniau merginos rovėjos
labai norėjo rast dvilypį liną – lininą –
ir tikėjo, kad tada ateina sveikata, turtas,
o netekėjusią bernelis sau į žmonas ima.
Sakoma, kad kai tu žydi –
net pats dangus į žemę nusileidžia!
ir dauguma lietuvaičių mėlynakių
meilės kerus akimis paskleidžia.