Čia mūsų Upytė
Kur eitum, važiuotum
Sugrįši čionai,
Žinai, kad Upytė –
Čia mūsų namai.
Čia gimėm, užaugom
Ir dirbom čionai,
Čia mūsų Upytė,
Čia mūsų namai.
O kiek atvažiavę yra iš kitur,
Pritapo, gyvena ir būna savu.
Ir tapo Upytė čia mūsų namais,
Gyvens žmonės patys, o gal ir vaikai.
Legendinis kalnas – Čičinsko vardu,
Netoli Upytės apaugęs mišku.
Čia pat Vešeta – siaurutė upelė
Purienom pražydus pavasarį žalią.
Yra bažnytėlė, yra mokykla,
Čia senas miestelis, nuo amžių esąs.
Kai žydi čia sodai, gražuoliai darželiai,
Gyvenkim ir dirbkim Upytei mes savai.
Čia mūsų Upytė,
Čia mūsų namai.
Upytėje suka lizdus ir gandrai.
Sugrįžta iš tolių, toliausių kraštų,
Kad paerintų vadą gandrelių savų.
Auginkim ir savo mažus vaikelius,
Kad čia jie išaugtų į žmones gerus.
Žali šičia sodai ir žmonės geri,
Upytė – mūs žemė nuo seno puiki.
Čia mūsų Upytė – čia mūsų namai,
Gyvenkime taikiai, ramiai ir gražiai.
Vyšnia
Balta kaip nuotaka vyšnia
Pražydo po langais šį rytą.
Kuplus, vešlus vainikas jos
Man primena jaunosios šydą.
Rasa nubėrė žiedelius,
Lyg deimantai jie skaisčiai žėri
Ir miega saulės spinduliuos,
Kai šįryt langą aš atvėriau.
Kai pūstels vėjas iš laukų,
Pabirs pūga baltų žiedelių,
Atrodys sniegas kris aplink,
Apie jaunutį šį medelį.
Neliks baltuojančių žiedelių,
Brandins vyšnelė uogeles,
O rudeniui šaltam atėjus,
Nulenks lanksčiąsias šakeles.
Man primena moters jaunystę
Vyšnelės medis šis vešlus.
Toks pat gyvenimas ją lydi,
Lyg byrantis žiedų lietus.
Mamos ratelis
Lineliai auga ir žydės
Upytės žemėje gimtoj,
Tiktai ratelis jau stovės,
Neverps mama juo niekados.
Kiek priverpė linelių ji
Tyliais žiemužės vakarais.
Jai švietė žibalinė lempa,
Prie šono glaudėmės vaikai.
Už lango piktas vėjas ošė,
Grytelėj šilta ir jauku.
Ratelis kaip bitelė ūžia
Ir miegas lenkia mus mažus.
Nurimo rankos tos darbštuolės,
Seniai mamos jau nebėra.
Tiktai ratelis tyliai stovi
Ir mena mamą visada.
Daina apie Upytę
O paklausykim ankstų rytą,
O paklausykime vėlai,
Ką mums dainuoja šimtamečiai
Čičinsko kalno ąžuolai.
Prie kalno teka mums upelė,
Sena, siaurutė Vešeta.
Tekėk, upele, palei kalną,
Žydėk purienom visada.
Upyte mūsų, tu senoji,,
Garsėji praeitim sena.
Klestėk, mieloji, tu per amžius,
Nesenki, būk visad jauna.
Čičinsko kalnas tave puošia
Žibučių mėlynais žiedais,
Lineliai žydi prie Upytės
Žiedeliais mėlynais, dailiais.
Upytės linai
Lino tu žiedeli – melsva ašarėle –
Kas tavo sėklelę į laukus pasėjo.
Sėjo ir žiūrėjo, laukelius akėjo,
Darbštūs upytiečiai kantriai prižiūrėjo.
O stiebeliai augo, sūpavos nuo vėjo.
Iš ankstyvo ryto mėlynai pražydo,
Kai tiktai saulutė rytuose nušvito.
Džiugina lineliai, tie melsvi linai,
Žemėje Upytės aukit amžinai.