Gegužės 1 dieną, eidamas 75-uosius metus, po sunkios ligos mirė pedagogas, menininkas, gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narys Česlovas Rimgaudas Gnižinskas.
Gimė 1940 m. Ragainių kaime, Panevėžio rajone. Baigė Šiaulių universitetą, Vilniaus dailės akademiją. Dirbo, sukūrė šeimą, užaugino du vaikus. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo pedagoginį darbą, į gyvenimą palydėjo daug mokinių, kurie prisimena kūrybišką, reiklų, nuoširdžiai ir atsakingai dirbantį Mokytoją.
Česlovas Rimgaudas Gnižinskas buvo aktyvus gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narys, minėjimų, švenčių, kitų renginių dalyvis, griežė smuiku bendruomenės kaimo kapeloje, drožė medį. Upytę puošia jo stogastulpis, skirtas Upytės 750-osioms metinėms, dekoratyvinis skulptūrinis darbas „Miško gatvė“, Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius šviesaus atminimo kunigo Adolfo Breivės kunigystės 50-mečiui. Menininko drožtas kryžius pastatytas ir Ėriškių kaimo kapinėse. Česlovo Rimgaudo Gnižinsko tapybos, grafikos darbų parodos ir dekoratyviniai tapybiniai pano puošia Upytės Antano Belazaro pagrindinę mokyklą ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Upytės bandymų stoties pastatą. Jo sukurti logotipai, lengvai suvokiami bei atpažįstami, išskiria iš kitų tarpo Panevėžio rajono bendruomenių sąjungą, gyventojų bendruomenę „Upytės žemė“, Upytės tradicinių amatų centrą, mokyklą. Ilgametis Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos pedagogas ne tik pats piešė, bet rengė kitų dailininkų, savo mokinių darbų parodas. 2014 metais Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos konferencijoje Česlovas Rimgaudas Gnižinskas tapo konkurso „Mūsų kaimo šviesuolis“ nominacijos „Kaimo gyvosios kultūros ir tradicijų puoselėtojas“ laureatu.
Pasirinkęs tikrųjų bendražmogiškų vertybių išpažinimo kelią, kurdamas ir dalindamas grožį, dalyvaudamas visur, kur reikia išmintingo žodžio, pagalbos ar tiesiog buvimo šalia, daugeliui tapo autoritetu. Meilė žmonėms ir savam kraštui atsispindėjo ne žodžiuose, o darbuose ir kapsėjo į džiugių akimirkų saugyklą, kurią galima atverti visada ir ji išlieka amžinai…
Jurgita Zalatorienė