Rugpjūčio 11 dieną startavo naujas gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ projektas „Gera gyventi ir kurti čia“, kurį inicijavo Upytės jaunimas, o finansuoja Panevėžio rajono savivaldybė.
Pasirinkę kiek vėsesnį kaitraus rugpjūčio pavakarį, būrys keliautojų dviračiais pasuko link Kalnelio daugiakamienės pušies – valstybės saugomo botaninio gamtos paveldo objekto. Pasigėrėję išskirtinės išvaizdos medžiu, pasirengėme dažasvydžiui – žaidimui gamtoje, kuris suteikia galimybę ne tik sportuoti gryname ore, bet ir atskleisti grupės galimybes apmąstyti taktiką bei strategiją, lavina sugebėjimą greitai priimti sprendimus. Žaidimas nereikalauja specialaus fizinio pasirengimo, jame smagu dalyvauti įvairaus amžiaus žaidėjams.
Vinguriuojančiais miško takeliais atmynę iki Nevėžio, persikėlę unikalios konstrukcijos 37 m ilgio kabančiu „beždžionių tiltu“ Vadaktėliuose, pasiekėme Ustronę, su išlikusiu XIX a. pabaigos svirnu ir jame veikiančiu J.Tumo-Vaižganto ir Knygnešystės muziejumi. Muziejininko Audriaus Daukšos armonikėlės garsai, tvirtas rankos paspaudimas ir paraginimas greičiau įsikurti reiškė, kad esame laukiami. Palapinės nakvynei „išdygo“ gana greitai, o kepamų dešrelių kvapas kvietė spiestis arčiau besikūrenančio laužo. Audriaus Daukšos atliekamos lietuvių liaudies dainos, pritariant raminamąjį terapinį poveikį turinčioms kanklėms, užbūrė savo švelnia muzika. Tyliai, tik malkoms ugnyje traškant, klausėsi susirinkusieji filosofinių pamąstymų apie dvasinę savijautą, amžinąsias vertybes ir gyvenimo prasmę. Nenuostabu, kad daugelio akys nukrypo į tankiu žvaigždžių sietynu pasipuošusį rugpjūčio dangų ir ieškojo laimę nešančių „krintančių žvaigždžių“.
Saulei išsklaidžius naktinio dangaus tamsumą, Audrius Daukša papasakojo apie vietovės pavadinimo kilmę, sodybos ir muziejaus įsikūrimą, knygnešių veiklą, garsų lietuvių rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą ir jo sąsajas su šiuo kraštu. Padėkoję muziejininkui už įdomų pasakojimą ir dvasingą naktį, įteikėme Ričardo Ničajaus tapytą „Angelą“, palinkėjome, kad šis saugotų, padėtų ir neštų ramybę. Atsisveikinę ir sėdę ant dviračių, pasigėrėję Nevėžio vingiais ir atsigaivinę vėsiame jo vandenyje, saugiai pasiekėme savo namus.
Tikimės, kad aktyvi bendra veikla su dvasingumo inkliuzu, sustiprino bendruomeniškumą ir suteikė neužmirštamų vasaros akimirkų.
Jurgita Zalatorienė
