Rugpjūčio 22 dieną grupė keliautojų, dalyvaujančių gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ projekte „Gera gyventi ir kurti čia“, išsiruošė į žygį.
Kelionė prasidėjo prie Kalnelio daugiakamienės pušies, kur Nevėžio upės status krantas ir sausos vasaros metu gerokai nuslūgęs vanduo garantavo ekstremalų įsėdimą į baidares. Plaukdami Nevėžiu, stebėjome poledynmečio laikų palikimą – senslėnio kraštovaizdį su išlikusiomis pasagos pavidalo senvagėmis, Liaudės, Linkavos slėniukais, stabtelėjome ties ta vieta, kur Upytė įteka į Nevėžį. Lėtai tekančioje upėje kerojo plūdenos, kurios tarpais taip užklojo vandens paviršių, kad irkluoti reikėjo nuolat, jeigu norėjai irtis į priekį. Sustoję ties Vadaktėliais pailsėti ir užkąsti, išgirdome triukšmą. Pro šalį plaukiantys klausinėjo, iš kur upės slėnyje atsirado krišnaitai, garsėjantys viešomis eisenomis ir dainomis garbinantys Dievą, o mes atpažinome savo bendruomenės žmones, pasipuošusius prijuostėmis ir baltomis virėjų kepurėmis. Pievelėje patiekti cepelinai su kvepiančiais spirgučiais buvo staigmena, apie kokią galėjome svajoti. Persikėlę per akmenuotas užtvankas ir įveikę apie 20 kilometrų upe, laimingai pasiekėme Krekenavą ir įsikūrėme nakvynei „Girinio take“.
Šiltas vakaras, kurio metu vaikščiodami pušynu gėrėjomės danieliais, glostėme šerną, nusifotografavome prie Rapolo akmens, kepėme dešreles ir bulves, dainavome ir žaidėme, sujungė keliautojus į tokią darnią komandą, kad buvo nebaisus dar vienas iššūkis – naktinis žygis, kai vaikinams užrišamos akys, o merginoms draudžiama kalbėti. Pavargę, bet sveiki ir prisijuokę iki ašarų, grįžome į palapinių stovyklą, ilgai sėdėjome prie laužo stebėdami krintančias rugpjūčio žvaigždes.
Rytą papusryčiavę aplankėme Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą – keliavome Pojūčių taku, stotelėse atlikome įvairias užduotis, išbandėme vėjo stiprumą sūpuoklėse ir ąžuolo lovą, kūrėme muzikinę melodiją, išmėginome natūralų medžio masažą, drąsiausieji užkopė į apžvalgos bokštą.
Paskutinės vasaros dienos suteikė galimybę prasmingai praleisti savaitgalį, išbandyti save įvairiose situacijose ir dovanojo neblėstančius įspūdžius.
Jurgita Zalatorienė