MANO ŠALIS
Dairaus aplinkui ir regiu:
dangus rytuose švinta,
nuo medžių lapų pamažu
rasos lašeliai krinta.
Girdžiu, kaip giesmės vyturių
saulę tekėti prašo,
kaip dūzgia bitės tarp žiedų,
ieško medaus nors lašo.
Matau, kaip žydi dobilai,
margi drugeliai skraido,
kaip soduos noksta obuoliai,
ir gandras pievoj braido.
Toks širdžiai artimas, brangus
mano šalies peizažas
ir niekada jis man nebus
tik tolimas miražas.
MEDUM IR UGNIMI
Ėjau kur smėlio kopos driko
ir vandenynais keliavau –
tik niekur pėdsakų neliko
tai gal aš niekur nebuvau?..
Gal aš purienom nežydėjau –
tuo gelsvu auksu paupių?..
Gal nuskrydau kartu su vėju
mažyčiu pienės pūkeliu?..
Kad vėl pavasarį pražydus
liepsnočiau pienių ugnimi…
Iš avilių bitėms išskridus,
aš joms kvepėčiau medumi…
DREBULĖ
Drebulė prie uosio glaudžias,
kad užstotų ją nuo vėjo,
ąžuolui galiūnui guodžias,
kažko beržo klausinėja.
Tik prie eglės žaliaskarės
neišdrįsta ji priglusti –
jai atrodo, kad šakelės
vis dar saugo mamos rūstį.
Klaustų pasakų žyniūną,
jeigu būtų tik drąsesnė,
kodėl meilė žmonos būna
už meilę mamos stipresnė.
PAVASARIO ŠNABŽDESIAI
Susipyko sniegas su žiema
ir vandens srovelėmis virto.
Nuvilnijo džiugi jų daina
šnabždesiais pavasario girto.
O balti katinėliai karklų
šypsojos bučiuojami vėjo
ir vis klausės srovelių dainų
ir joms vis kažko pavydėjo.
Žaižaravo kartu su aušra
rausvi spinduliai ryto saulės,
ir iš beržo lašėjo sula,
ir pilnos sulos buvo taurės.
Net širdis laukimu alkana
krūtinėj linksmiau suspurdėjo.
Tik jausmams buvo to negana –
jiems daugiau kažko dar reikėjo…
GYVENIMO DIENAI
Dėkoju aš Tau,
kad Saulę matau,
kad dainą girdžiu
ir meilę jaučiu.
Už tai, kad buvai
kaip upei krantai,
šaltiniui-versmė,
kaip paukščiui giesmė.
Už tai, kad esi
manam ilgesy
kaip gurkšnis gaivos
iš ryto rasos.
Ir būti žadi
svajone širdy,
vilties šviesele
net kelio gale.
NUOTAIKA
Netikėk,
kad bus dienos visad šaltos –
netikėk.
Netikėk,
kad tik snaigės būna baltos –
netikėk.
Kai pavasaris sugrįžta,
obelys baltai pražysta –
patikėk.
Pažiūrėk!
Jau iš beržo sula teka –
pažiūrėk.
Pažiūrėk!
Vėjas barsto žiedais taką –
pažiūrėk.
O kai paukščių giesmės skamba,
tu pravėręs namų langą –
patylėk.
NUSIJUOK
Kai kiti turtus sau krauna,
o tave visi apgauna –
nusijuok.
Kai draugai tave išduoda,
nežinai kur rast paguodą –
nusijuok.
O kada tau širdį skauda
ir girdi jos gailią raudą –
nusijuok.
Apkalbos kai tave žeidžia,
naktimis miegot neleidžia –
nusijuok.
Jeigu juoko nepakanka,
o kantrybė tavo senka –
uždainuok.