1.
Pasiimsiu į kelią
Dėžutes nuo degtukų,
Kur mažytej kriauklelėj
Tebemiega voriukai.
Seno šulinio svirtį,
Nors visai sudūlėjo.
Pasiimsiu kelionėn,
Kad apgintų nuo vėjo.
Pasiimsiu takelį,
Kur išaugo pušynas.
Pasiimsiu į kelią,
Kad neželtų bruzgynas.
Tėvų namą paliksiu.
Pasiimsiu tik langus,
Kad galėčiau matyti
Nuolatos giedrą dangų.
Palydės į kelionę,
Senos pasakų knygos.
Pasodinsiu medelį
Ir te auga beržynas.
Tegu ąžuolas auga.
Žydi melsvos alyvos.
Jų neimsiu į kelią –
Tegu bus palikimas.
2.
Prie ratelio senoji močiutė, –
Nebpažįstu, vaikeli, tavęs.
Bet ateiki, pabūsim truputį,
Kol naktis dar skaičiuoja žvaigždes.
Kol dar laikas šventiškai baltas.
Kol dar vasara žaidžia kieme.
Sirpsta žemuogės miško atšlaitėj.
Kvepia dienos saldžia uogiene.
Kol dar viskas tarytum nebūta.
Kol dar plaikstosi vėjy laukai.
Kol širdis tik pavargus truputį,
Kaip dienovidžio saulėj beržai.
Prie ratelio senoji močiutė.
Švelniai šypsos ir mokausi aš –
Tarsi pasakoj, liūdnoj truputį,
Verpti savo naktis ir dienas.
3.
Sustabdytos akimirkos krinta,
Tarsi snaigės ant mano pečių.
Švelnios, lengvos, viltim nusagstytu,
Gaubia širdį žvaigzdėtu rūbu.
Kelią ilgesiu baltu nukloja,
Ir tikiu, nors toli nuo namų,
Pasitiks mane spindintys toliai,
Tartum broliai vėlyvu metu.
Palydės, parsives auštant rytui,
Kur dar vaikšto po sodą tyla.
Sustabdytos akimirkos krinta,
Žodziai skęsta pusny – dar žiema.