UPYTĖS ŽEMĖ
O paklausykim ankstų rytą,
O paklausykime vėlai.
Kaip ošia soduos medžių šakos,
Paukšteliai čiulba sau linksmai.
O paklausykim ankstų rytą,
O paklausykime vėlai.
Kaip čiulba ulba lakštingėlė,
Sugrįžus vasarai tik laikinai.
O prie Čičinsko kalno teka
Sena, siaurutė Vešeta.
Tekėk, upele, palei kalną,
Žydėk purienom amžinai.
LINAI
Kaip melsvi ežerėliai,
Mėlynuoja linai.
Jie Upytės žemelėj,
Auga gan jau seniai.
Augo ir balti linai,
Tartum patalai.
Tartum baltas sniegas,
Buvo tie linai.
Stiebiasi į saulę,
Galveles augina.
O tos jų sėklytės,
Sėmenim vadinas.
Maistas tai ir vaistas,
Iš tų sėmenų.
Na, o jų aliejus,
Tikrai gan gardus.
Deja, jau neauga
Upytėje linai.
Nepuošia jie lauko,
Žiedų gražumu.
Gal kada sugrįžę,
Vėl žydės linai.