BUVO, BET NELIKO
Mintimis apsilankau,
prie mažo, mažo ežerėlio.
Sėdėdavome jaunos,
ant stambaus akmenėlio.
Švelniai svaigino saldus
sprogstančių beržų aromatas.
O brazdančių laumžirgių,
vis sukos melsvas ratas.
Čia rinkos laumžirgių šimtai,
žali krantai, vanduo viliojo…
Nuo vėjo supos ajerai,
rodės grakštūs kariai kovojo…
Vasarą puošėsi laukai,
labai švelniu, žydru melsvumu.
Šiandien pasikeitė labai,
šviečia ryškiu gelsvumu.
Vaikystė lakstė ten basa,
jaunystė maudėsi ežere.
Dabar kalbu liūdna gaida,
nes viskas tik atmintyje…
Baltų berželių nebėra,
daug kas pasikeitė, sunyko…
Nei ežerėlio, ajerų
ir laumžirgėlių ten neliko.
MYLĖKIM TĖVYNĘ
Pavaikščiokim lyg sode,
po savo gimtinę.
Išbraidykim upelius,
jauskim jų gyvybę.
Pas baltuojančias ievas,
pabūkim svečiuose.
Šoka jos ten vestuves,
upelių šlaituose.
Puošiasi sodų žiedais,
mylima gimtinė.
Apsigaubusi lengvai,
mėlyna žydryne.
Ežerėlių, ežerų,
mirganti mėlynė.
Pailsėkime prie jų,
tarp kvapnių pušynų.
Atsigerkime vandens
kaime, iš šulinio.
Iš labai gilios versmės,
šalto jo gaivumo.
Rausvos liepsnos rugiuose,
degančios aguonų.
Mena karštas ir drąsias,
mums širdis ulonų.
Aplankykime dvarus,
nuolat jie gražėja.
Minkime naujus takus,
ties sena alėja.
Nebarstykime pėdų,
po margą Europą.
Dirbkim čia ir džiaukimės,
kaip lietuvis moka.