ŽEMĖ
Toks neapsakomas švelnumas
Kartais apima mane…
Taip noris prisiglaust prie žemės
Ir pakalbėt kaip su mama.
Atvert karštuolę savo širdį…
Ji – nebylė – neišplepės…
Daugybę paslapčių ji girdi,
Bet tyli…Ar visad tylės?
O gal geriau būt, kad kalbėtų,
Kad šauktų visa krūtine,
Kad visą širdgėlą išlietų
Už daugelį žmonių ir už mane…
Argi šis noras tiktai manyje?
1982m.
Bet ji jau pradeda kalbėti…
Ar mokate tai pastebėti?
Ji sako:
Pasaulis mažas – jis viena šeima,
Kodėl niokojate mane?
Atsidėkosiu klimato kaita…
Taifūnai, potvyniai, uraganai…
Gelbėkitės kaip kas išmanot!
Kad meilė būtų ne vienpusė,
Su sauluže ugnim valysiu
Šią buveinę jūsų…
2018m.
LAIMĖ
Viena rašytoja pasakė,
Kad laimė yra lapė.
O kas tuo tikrai patikėjo,
Išmėginti ją galėjo.
Ji visada yra šalia,
Tik mūsų nuostata kvaila,
Nematyti to, kas mumyse,
Ieškant krislo akyse.
Ji gudri – slapukauja, vilioja
Ir pati viena sau kvatojas.
Mes jos ieškome pakampėmis,
Nervuojamės ir tampomės
Po įvairius gyvenimo vingius,
O ji rami – tiesiog aptingus…
Bet štai akimirką vieną
Ją staiga pastebėjau…
Ir nuo tada, laimė yra manyje.
Dabar saugau ją kasdieną
Nuo pykčių, apkalbų, intrigų,
Tegul, tie kurie juose įstrigo,
Ieško savo laimės…
O aš džiaugiuos akimirka
Kiekviena… ir dėkoju, kad
Laimė – tikrų tikriausia
Lapė…