JUOZO TUMO VAIŽGANTO ATMINIMUI
Renku žodžius, kuriais prabilt norėčiau
Į nuostabų žmogų,–dvasiškį, poetą,
Rašytoją, tautos siekių reiškėją,–
Jo atminimas ryškus, nepilkėja.
Malaišių kaimo medžiai, gal mena,
Juozuko juoką, dainas, kai skardeno…
Palikuonį Tumų šeimos mažiausią,
Tapusiu asmenybe amžiaus ryškiausia!
Vikrus vaikas buvo, sumanus, ne lepūnas,
Užaugo tiesus jis ir siela, ir kūnu.
Nesigviešė turtų, nei aukso,
Dosniu ir doru piliečiu užaugo!
Atlaidus buvo žmogui ir jojo silpnybėm,
Reiklus tiktai sau, bet kuriom aplinkybėm.
„Visi man geri ir visus aš myliu“,
Taip rašė jis vedinas siekių kilnių.
Tik žmogui tarnavo ir tautai užguitai,
Tikėjo, kad laisvė bus greitai atkurta.
Tautos tapo tarnas ir vergas,
Jo šviesūs tikslai tarsi kūno letargas.
Saulės nematė nei tekant, nei šviečiant,
Nematė, kaip rytas pažadina svietą.
Tik ėjo ir dirbo, vis ten, kur sunkiausia,
Apeidamas lygų tą kelią tiesiausią.
Šį žmogų, lietuvių tautos numylėtą,
Bažnyčios hierarchai kilnojo iš vietos į vietą.
Bet kunigo Tumo nebaidė sunkumai,
Tik budino dvasią ir grūdino kūną.
Slapyvardį „Vaižgantas“ sau pasirinko,–
Jis – Žemės dievaitis, linų šeimininkas!
Jo prigimtis – jisai žemės poetas,
Kūryboj jo kaimas,– svarbiausioje vietoj!
Jo raštuose – gimtojo kaimo likimai,
To kaimo istorija, atsitikimai…
Kalba kūriniuos tokiais perlais sužėri,
Ir skleidžiasi meilė, ir grožis, ir gėris…
Meilės tema skaudžiai liečia kūrėją:
Veikėjai čia myli, su kančia galinėjas…
Girdėti kaip verkia skripka Mykoliuko,
Severija blaškos jausmuos, lyg po rūką.
Anelija džiūsta, akis pražiūrėjo,
Nemyli ji Kazio, tik Jono ilgėjos…
Butkienės kieme liūdesys, nežinia,
Sūnus, kaip pamišęs,– tai meilės galia!
O ten nebylys, lyg vaiduoklis praėjo,
Pavydas ir pyktis jo kūną sugėlė.
Veikėjų kuklumas, naivumas, drovumas,
Giliai pasislėpę po kauke šiurkštumo.
„Kai laimės ieškojau kitiems, –
Patsai aš laimingu tapau…“
Ne kartą žodžius tuos šventus
Kūrėjas, kas kartą, kartodavo sau.
Daug kartų žlugdytas, klupdytas,
Ištremtas, tiek vėtytas-mėtytas,
Išliko jis tvirtas, nenugalėtas,–
Gimtosios tautos numylėtas.
Todėl, kad mylėjo kitus,–
Pats tapo gerbiamas, mylimas.
Ir šiandien neužmirštas,
Skaitomas, žinomas…
„Dėdes ir dėdienes“, „Rimus-Nerimus“,
Dar daug kas skaitys ir jis minimas bus.
Prasmingas gyvenimas – tikslai ir siekimai,
Nuostabus mus kartoms palikimas!
KĄ MENA KRAIČIO SKRYNIA
Babytės kraičio skrynia,-
Namo palėpėj, kaimo gryčioj.
Nelengva jos jaunystės kelią
Man primena, kaskart, nebyliai.
Kiek triūso, prakaito įdėta
Į plonai austas lino drobes.
Jos tarsi nuotakos pasidabinę,
Vestuvių dieną prie altoriaus.
Seklyčioj staklės beldė savo ritmą,
Šaudyklė mikliai nardė atauduos…
Babytės akys sekė drobės raštą,
Įpintą rūpesčiuos, varguos.
Ligi tamsos ratelis suko šeivą,
Vingiavo plonas siūlas, lyg kančia.
O audros blaškė josios vargo laivą,
Nedingo rūpestis geram veide.
Tas Lino kelias, toji lino mūka,
Tai vargo kelias praeities kartų.
Dabar, tikiu, jisai lengvesnis būtų,
Bet nebeliko Lietuvoj linų…