Odė Vilniui
Pagal Mykolo Elvyro Andriollio paveikslą „Vilniaus panorama“
O, mano Vilniau, mes abu tiktai šukės,
Iš senovinių knygų konteksto ištrauktos.
Mes abu tik senienos,
Apdulkėjęs ir trupantis nuotraukų tinkas.
Vilniau, mielasis, mes abu tiktai rūkas,
Nuo tyla spengiančių slėnių pakilęs.
Mes abu tiktai nuotrupos karo,
Kuris vienu metu mus ir griovė, ir augino.
Vilniau, stoguotas, mes abu tartum vaflis, sluoksniuotas ir milžino valgomas,
Nuolatos savo senąją odą tai lupam, tai saugom,
Nuolatos nulaupytą pakeičiam nauja,
Nuolatos ant tos odos vis tepalus tepam.
Vilniau, gražusis, mes abu nenuspėjami
Kaip ugnikalniai, lavos vis dar kupini.
Mes abu niekada neužmiegam, nemirštam,
Nuolatos vis istorijas kuriam naujas.
Mes abu kaip novelių romanas, sudarytas iš visko,
Iš daugybės detalių, bet pradingus vienai nebegalim gyvent.
Vilniau, mes abu kitiems tiktai fasadas,
Bet pažinus giliau paaiškėja, kad šitaip nėra.
Mes abu iš gamtos,
Bet viskam augant, platėjant,
Nebegalim išlikt, kokie buvom anksčiau.
Bet dabar, man dar stovint ant kalno ir žiūrint,
Kaip tave supa upės, kalvelės, namai ir vaikai,
O didingų pilių bokštai kyla aukštai lig dangaus,
Niekada man nebuvo taip aišku, kaip šiandien,
Kiek čionai mūsų daug, o svetur – kiek mažai…
suspurdėdavo lino varpeliai
sujusdavo stodavos bėgdavo
tipendavo vėjo nešamais takais
tris dienas tris dienas tipendavo
eliziejaus laukais edeno sodais
pravirkdavo pienu ištrokšdavo
nuvargdavo nuvysdavo vėl gimdavo
atgimdavo keliaudavo kuris nilu kuris
leta kaip išeidavo kaip parodydavo
navigacija
ir skrisdavo išskleidę gležnus
sparnelius
pamiršdavo užsiklijuot pašto ženklų
ir uždaryt vokų plevendavo kaip
atvirlaiškiai
kol pasiekdavo mano namus
besitikėdami geriausio
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
klysdavo