MINTYS
Į minčių lagūna brendu,
Ir cunamis svajonių karštų.
Tik nuplauna įsiutus banga,
Jos nėra, o svajonė šalta.
Sapnuose vis regiu aš save,
Nepažįstama, lyg kaip kine.
Nors realybė sukausčius pečius,
Vis svajoju ir kaunuos prieš jus.
O tos šaknys minčių jau giliai,
Lyg įsiurbusios žemę kiaurai.
Bet štai vėlei bangelė nuslūgo,
Ir jau dingo, kaip paukštis nuo krūmo.
TIKĖJIMAS TAVIM
Tikėjimas vieniems, yra trapus dalykas,
Kaip minčių didžiausias margumynas.
Tai nerandama, o suvokiama esmė,
Ir kiekvienam priklauso tik sava gėlė.
Žmogaus ir Dievo didelis ryšys,
Suprasti gali tai net neregys.
Gal neregiui suprast lengviau,
Nes jis nemato, jaučia jį geriau.
Malda ir susikaupimas,
Tai kitas erdvės apsireiškimas.
Dievo šiltas apkabinimas,
Tėviškas labai dar mylimas.
Ir tyloj ir triukšme,
Tai suvokiama galia.
Tik turėki blaivų protą,
O ne tą dirbtinį juoką.