Gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ siekdama paįvairinti jaunuolių vasaros užimtumą kasmet organizuoja Panevėžio r. savivaldybės finansuojamos Jaunimo vasaros užimtumo žemės ūkyje programos veiklas.
Jaunuoliai siekdami kuo daugiau sužinoti apie triušių veisles ir jų auginimo sąlygas lankėsi Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininko Eduardo Kubiliaus triušininkystės ūkyje, kuriame auginami Satinų, Japonijos, Reksų, Ugninių, Marderių veislės triušiai. Triušių fermos šeimininkas Eduardas Kubilius parodė kaip išdirbimui paruošiami kailiukai, iš kurių vėliau siuvamos kepurės, pirštinės, šlepetės ir net kailiniai. Papasakojo, kad triušių mėsa yra ypatingai vertinama, joje gausu baltymų ir kitų naudingų medžiagų bei mikroelementų. Vaikai glostė ilgaausius, džiaugėsi jų meilumu, domėjosi triušių laikymo bei šėrimo subtilybėmis. Ūkininkui atnešus dėžę išdirbtų triušio kailiukų, jaunuoliai fantazavo kokius kailinius pasisiūtų, kaip jie atrodytų. Susitikimo metu vaikai pasisiuvo suvenyrinius triušio kailio pakabukus.
Mickiemės kaime, netoli Naujamiesčio miestelio, prie Kiršino upelio įsikūrusiame ūkyje auginamos Angoros veislės ožkos. Vaikus pasitikusi ūkio šeimininkė Beata Norvilė savo augintines pristato taip: baltos ir švelnios kaip avys, o draugiškos kaip šunys. Ūkininkė Beata papasakojo, kad ypatingos priežiūros auginamoms ožkytėms nereikia, tačiau svarbu, kad pašaruose būtų daugiau mineralų. Taip pat būtina atidžiau rūpintis nagais – laiku juos apkirpti ir rageliais – tepti pažeistas vietas tepalais. Ožkytės kerpamos du kartus per metus: rudenį ir pavasarį, tačiau kartais papildomai reikia pakirpti garbanas nuo akių, nes jos tiek apauga, kad vėliau nebemato net kelio. Beatos mama Gražina pasakojo, kad moterys pačios apdirba nukirptą ožkyčių vilną. Vaikai pabandė karšti, šukuoti vilną, verpstukais verpti siūlus, diskutavo kaip panaudojami suverpti siūlai, kokius gaminius iš jų galima pasigaminti.
Vaikus pasitikusi Molainių žirgyno šeimininkė Daiva Zavadskienė papasakojo, jog šiuo metu žirgyne gyvena įvairaus amžiaus žirgai, o jodinėjimas ar net buvimas šalia žirgų, jų glostymas, vedžiojimas ir šukavimas sukelia daug teigiamų emocijų. Anot jos žirgas – tai grožio, laisvės, harmonijos, ištikimybės, besąlygiško atsidavimo visuma. Vaikai žirgus vaišino atvežtomis lauktuvėmis – obuoliais, morkomis ir juoda duona. Parvedę iš ganyklų – šukavo ir balnojo. Žirgyno savininkė vaikams paaiškino, jog jojimas kai kuriems atrodo tik gražus ir ramus pasėdėjimas ant galingo gyvūno nugaros. Tačiau tiesa ta, kad žirgas atlieka daugybę judesių. Tad raitelis nori nenori turi lavinti savo pusiausvyrą, ko pasekoje praktiškai dirba visi jo kūno raumenys. Norėdamas išsilaikyti balne, raitelis turi išmokti laiku įsitempti ir laiku atsipalaiduoti.
Lankantis sraigių ūkyje, jaunuoliai sužinojo, kad čia auginamos kelių rūšių sraigės, vienos jų – didžiosios afrikinės sraigės (Helix aspersa maxima), skirtos maistui bei perdirbimui. Be jų ūkio šeimininkė Janina Krikštaponienė augina dar penkių rūšių „Achatinas“ veislės sraiges, kurias augina kaip augintines tam, kad galėtų parodyti atvykstantiems žmonėms. Niekas kitas Panevėžio apskrityje, o gal ir šalyje negalėtų tiek daug ir su tokiu užsidegimu papasakoti apie šiuos šliaužiojančius gyvūnėlius. Ūkininkė nuolat plečia savo veiklą. Įsirengė sraigių produkcijos gaminimo cechą, kuriame perdirba sraigių mėsą. Pagal pačios sukurtas technologines korteles gamina gurmaniškus patiekalus. Janina papasakojo, kad užsienyje labai populiaru sraiges naudoti vietoje kosmetikos – jos išlygina raukšles, randus, gydo odos ligas, tačiau Lietuvoje kol kas tai ne itin praktikuojama.
Projekto vadovė Odeta Baltramiejūnienė
