Upytės istorinė raida
III–V a. geležies amžius, pirmieji gyventojai.
1254 m. pirmasis Upytės vardo paminėjimas.
XIII–XVI a. Upytės žemė (valsčius). Nuo 1413 m. priklauso Trakų vaivadijai.
1566–1795 m. Upytės pavietas.
1796–1843 m. Upytės apskritis. Centras – Panevėžys. Priklauso Vilniaus gubernijai.
1843–1918 m. Upytė įjungiama į Panevėžio apskritį. Upytė – bažnytkaimis ir dvaras. Priklauso Kauno gubernijai.
1918–1940 m. Upytės seniūnija. Priklauso Naujamiesčio valsčiui.
1940–1941 m. Upytės apylinkė.
1941–1944 m. Upytės seniūnija.
1944–1995 m. Upytės apylinkė.
1995 m. Upytės seniūnija.
Upytės istorija
1254 metai labai svarbūs ir reikšmingi mums, Upytės krašto žmonėms, nes rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Upytės vardas. 1254 m. balandžio mėn. Upmalės dalybų tarp Rygos arkivyskupo Alberto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Eberhardo Zeino akte minimas Upytės vardas. „(…….) ad terminos terrarum Opiten et Saulen“ ,,Antroji dalis yra ta, kuri [ribojasi] aukštyn Nemunėliu iš kitos pusės ir aukštyn Žiemgalių upe tarp Nemunėlio ir Žiemgalių upės iki pat miško, kuris vadinamas Vere, aukštyn Žiemgalių upe iš abiejų pusių iki pat Upytės ir Šiaulių žemių ribų.“ (Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae. Joniškis:“Simkala“,2014. 12 psl.) Manoma, kad Upytė yra seniausia Panevėžio rajono gyvenvietė ir buvo Upytės žemės centras. Kuriantis vieningai Lietuvos valstybei, ėmė vyrauti susiskirstymas žemėmis, o ne gentimis. Upytės žemė apėmė Mūšos – Nemunėlio ir Nevėžio baseinus. Ji ribojosi rytuose su Sėlos žeme, pietryčiuose su Deltuva, vakaruose su Šiaulių žeme, o šiaurėje su Žiemgala.
Mūsų žemėje žmonės gyveno gerokai anksčiau, dar prieš paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Tai patvirtina archeologiniai Upytės IV–VIII a. kapinyno tyrinėjimai ir radiniai, tad senovę reikia nukelti į praeitį dar beveik tūkstančiu metų. Gilią praeitį liudija piliakalnis, apipintas legendomis apie buvusią pilį, prasmegusius Čičinsko rūmus. Nepamirškime ir mitologinių akmenų…
Neabejotina, kad Upytės žemė į valstybės sudėtį įėjo jau Mindaugo laikais. Vėliau mūsų valdovais tapo Gediminas, Jaunutis, Kęstutis. Kunigaikščiui Kęstučiui, valdžiusiam Žemaitiją ir Upytės žemę, teko pareiga kovoti su Livonijos ordinu. Būdama kaimynystėje su Livonijos ordino užgrobta žiemgalių teritorija, Upytės žemė buvo nuolat ordino puolama.
Daugiausia žinių apie Upytės žemę, pačią Upytę ir jos apylinkes galima rasti Hermano Vartbergės Livonijos kronikose. Žygių aprašymuose minimos 58 vietovės, matyti baisus krašto sunaikinimas, nes užpulti priešų gyventojai gynėsi daugiausia savo jėgomis. Upytės žemė, pilis buvo didelė kliūtis Livonijos ordinui, besiveržiančiam į LDK gilumą ir daug prisidėjo, kad Lietuvos valstybė tuo laiku išsaugojo savo nepriklausomybę. (Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. – V., 1991.)
Mirus Algirdui ir Kęstučiui, prasidėjo kova dėl sosto tarp dviejų pusbrolių – Vytauto ir Jogailos. Yra žinoma, kad Jogaila atidavė Upytę valdyti broliui Skirgailai. Vytautas, tapęs didžiuoju kunigaikščiu, iš Skirgailos atėmė Trakus ir Upytę ėmė valdyti pats. Kunigaikštis Vytautas gali būti susijęs ir su Upytės krikštu. Upytės kraštas skyrė Žemaitiją ir Aukštaitiją. 1387 m. pakrikštyta Aukštaitija, o Žemaičių kraštas tik po 25 metų. 1413 m. rudenį Vytautas kartu su Jogaila atvyko į Žemaitiją. Vytautas ragino gyventojus krikštytis, aiškino tikėjimo tiesas. Suteikdamas dar kai kuriems bajorams privilegijas, Vytautas per Upytės apylinkes grįžo į Trakus, Vilnių. Taigi, reikia manyti, kad šios kelionės metu ir buvo apkrikštyti Upytės apylinkių gyventojai. Iki tol mūsų protėviai išpažino pagoniškąjį tikėjimą. (Vytautas Didysis. – V., 1988.).
XIV a. Upytės valsčius įėjo į Trakų kunigaikštystę ir vaivadiją. Vykdant Lietuvos Kunigaikštystės administracines reformas, Upytės valsčius tapo pavietu. Jis tokiose pat ribose išliko iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo pabaigos, o paskui Rusijos valdžioje tapo apskritimi. 1564-1566 m. organizavus pavietus, pasikeitė ir administracijos centras. Jis iš Upytės perkeltas į Panevėžį – regiono geografinį centrą, tačiau istorinis pavadinimas išliko ilgai. (Domas Būtėnas. Upytės pavieto teismai. Skaitmeninės Panevėžio istorijos bibliotekos publikacija, skelbiama nuo 2003 m. )
Pavietas turėjo nemažai teisių: savo teismą, seimelį, teisę šaukti bajorų suvažiavimus, turėti savo urėdą, karo vadus, savus mokesčius ir jų rinkėjus. XVI a. pab.–XVII a. sustiprėjo bajorų luomas. Upytės paviete buvo daug privačių bajorų valdų. Viena iš žinomiausių – Sicinskių giminė, paliko pėdsaką Upytės krašte. XVI a. Lietuvoje prasidėjusi reformacija plito ir Upytėje. Sicinskiai buvo didikų Radvilų šalininkai, išpažino kalvinų tikėjimą. XVI a. pab. Upytėje, valdant Jonui Sicinskiui, buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, veikusi iki 1621 m. Upytės pavieto dalyse, kuriose išplito kalvinizmas, prie bažnyčių veikė mokyklos. Jose buvo mokoma lietuviškai. Gali būti, kad tokia mokykla veikė ir Upytėje, nors tikslių duomenų nėra. Lietuviškas knygas evangelikų reformatų bažnyčiai spausdino Vilniuje buvusios Petro Kmitos bei Jokūbo Morkūno spaustuvės. Manoma, kad J. Morkūnas vieną iš jų buvo spausdinęs Upytėje. Išmirus Sicinskiams, Upytėje ėmė nykti ir kalvinizmas. (Ona Maksimaitienė. Panevėžio miesto istorija. 2003, psl.106.) Vaclovas Biržiška knygoje „Aleksandrynas“ (psl. 196) teigia, jog Morkūnas buvęs keliaująs spaustuvininkas, kuris važinėjęs iš vieno reformatų didiko dvaro į kitą ir ten spausdinęs savo knygas. (…….) kartais spausdinimo vieta nurodydavo tą vietovę, kur buvo rezidencija to didiko, kuris davė lėšas knygai išspausdinti (pvz. 1599 m. spausdinimo vieta yra nurodyta Sicinskio Upytėje). 1665 m. mirus paskutiniajam Sicinskių giminės palikuoniui, bažnyčia neteko savo reikšmės. Pagal 1638 m. Upytės dvaro inventorių, kaime stovėjusi medinė, gontais dengta bažnytėlė (koplyčia). Po beveik šimtmečio, 1742 m., Upytėje buvo laikyti pirmieji katalikiški atlaidai. Pirmąją katalikų bažnyčią pastatė dvarininkai Stanislovas ir Ieva Bielozaraitė Tiškevičiai. Ją aptarnaudavo dvaro išlaikomas kapelionas. Iš pradžių Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia buvo Naujamiesčio parapijos koplyčia arba filijinė bažnyčia. 1849 m. Upytės bažnyčia įgijo parapijines teises ir sudarė cirkulą iš 25 kaimų bei vienkiemių. Bažnyčios globėjas – Šv. Karolis Boromiejus, buvęs vyskupas, kardinolas, gyvenęs 1538 – 1584 m.
XVII–XVIII a. Upytės paviete plėtėsi dvarai. Upytės dvaro pavadinimu vardijami Augustavo, Memenčių, Marimpolio, Deblono, Vinkšnėnų, Levaniškių, pačios Upytės du dvarai. Su šių dvarų istorine praeitimi susijusios Straševičių, Tauginų, Bistramų, Vekavičių, Sicinskių, Tiškevičių, Eidrigevičių, Šteinų, Selensų giminės. Iki šių dienų išliko Upytės (Bistramų), Augustavo dvarų pastatai, kitų – tik sodybų fragmentai, alėjos, pastatų dalys. Amžino poilsio Upytės kapinėse atgulė paskutinis Upytės dvaro savininkas Karolis Bistramas ir jo šeima. Čia ilsisi Straševičių giminės žmonės, gretimo Kibiškio dvaro savininkai Rogalskiai. Bažnyčios šventoriuje stovi Tauginų šeimos koplyčia – mauzoliejus. Vinkšnėnų ir Levaniškio kapinaitėse palaidoti tų dvarų gyventojai.
Upytei, kaip ir visai Lietuvai, teko ištverti XVI–XVIII a. karų su Livonija, Švedija, Rusija sunkumus. Upytės žemės sąvoka paskutinį kartą aptinkama Respublikos seimo nutarimuose 1793 m. Trečią kartą (1795 m.) padalijus Lietuvos-Lenkijos valstybę, Upytės pavietas virto apskritimi ir priklausė Vilniaus gubernijai. Po 1843 m. administracijos reformos, įsteigus Kauno guberniją, Upytės apskritis priskirta Kauno gubernijai ir pavadinta Panevėžio apskritimi.
Upytė, XIX. a. įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį, tebuvo bažnytkaimis ir dvaras, bet jos neaplenkė svarbiausi šio amžiaus įvykiai. Rusinimas, represijos, savivalė, baudžiavos panaikinimo sąlygos, siekiai atkurti nepriklausomą valstybę kelia nepasitenkinimą caro politika. 1831 m. sukilimo pralaimėjimas Lietuvoje Upytės apskrityje neužgesino vilčių atgauti laisvę. Už keliolikos kilometrų nuo Upytės – Paberžė. Čia kunigavęs vienas iš sukilimo vadovų Antanas Mackevičius perskaitė sukilimo valdžios manifestą ir paskelbė atvirą kovą carizmui. 1863 m. kovo 20 d., po pamokslo prisaikdinęs sukilėlius, paliko Paberžę ir išvyko į Krekenavos miškus. Pirmajame 250 valstiečių būryje buvo nemaža ir Upytės apylinkių gyventojų. Sukilėliai šeimininkavo ir Panevėžio-Krekenavos kelyje, kuris vingiavo pro Upytę. Gudelių dvaro savininkas Mykolas Šiukšta, A. Mackevičiaus raginamas, buvo įstojęs į jo būrį, kartu dalyvavo kautynėse, o birželio mėn. suorganizavo Panevėžio apskrities 40 asmenų būrį. Jo būrys veikė netoli Upytės bei Ramygalos.
Numalšinus 1863–1864 m. sukilimą, caro administracija uždraudė spaudą lotyniškomis raidėmis. Bet lietuvių spaudos draudimas nedavė lauktų rezultatų. Nors ir trukdė, bet nesustabdė leidybos augimo. Kiekviena parapija turėjo savo knygnešius. Iš Upytės apylinkių irgi buvo kilę keli knygnešiai: Mykolas Valentinavičius iš Vaišvilčių kaimo, Zigmas Kirdulis ir Adomas Velykis iš Vilkelių kaimo. Visi palaidoti Upytės kapinėse. Iš kraštotyrinės medžiagos: „Tuo laiku amatininku buvo laikomas Zigmas Kirdulis. Dirbo kalvėj, taisydavo batus, ratus, baldus, stogus, krosnis. Būdavo ateinančių ir iš kitur amatininkų. Zigmas Kirdulis buvo knygnešys. Spaudos draudimo metais turėjo paruošęs slėptuvę, kurioje ant lentynų sudėdavo lietuviškas knygas. Saugodavo ir platindavo. Mirė 1960 m.“ Spaudos draudimo laikais Upytės bažnyčioje kunigavo kuratas Antanas Antanėlis ir vikaras Julijonas Kasperavičius, kurie rėmė knygnešius ir platino lietuvišką spaudą. Vargonininkas Lisajevičius buvo knygnešių rėmėjas, slėpdavo kunigo Julijono Kasperavičiaus turimą lietuvišką spaudą. Upytės apylinkėse dar lankydavosi knygnešiai: Jonas Palukaitis, Juozas Stankevičius, Jonas Venckevičius.
Po 1863–1864 m. sukilimo keitėsi valdžios požiūris į švietimą. Kuriamos liaudies mokyklos su rusais mokytojais, dalykai dėstomi rusų kalba. Tokia liaudies mokykla apie 1880 m. buvo įkurta Upytėje, tačiau jos nebuvo populiarios, todėl kūrėsi slaptosios lietuviškos mokyklos. Jų būta ir Upytės krašte (Ragaudžiuose). Iš Valatkiškio kaimo, netoli Upytės, yra kilęs daraktorius Petras Dzevečka.
XIX a. pab.–XX a. pr. į Lietuvą vis labiau skverbėsi socialdemokratinės idėjos. 1905–1907 m. Rusijos revoliucijos atgarsiai ir nuotaikos pasiekė Upytės apylinkes. Kruvinais įvykiais pasibaigė mitingas Naujamiestyje 1906 m. liepos mėn., kuriame dalyvavo Upytės dvarų kumečiai. Šie įvykiai sukėlė neramumus Marimpolio dvare – streikavo kumečiai.
1919 m. pavasarį Upytė ir jos apylinkės atsidūrė Lietuvos kariuomenės, kurią sudarė savanoriai, rankose. Savanoriams padėdavo giminės, draugai ir pažįstami, surinkdavo daug tikslios informacijos apie priešą. Upytės ir aplinkinių kaimų (Vilkelių, Tarnagalos, Vaišvilčių, Zubiškių, Stultiškių), dvarų (Augustavo, Memenčių, Upytės Bistramų) savanoriai: Mykolas Jusys, Ignas Aleknaitis, Antanas Žukauskas, Jonas Jacevičius, Romualdas Kavaliauskas, Edvardas Jakubėnas, Juozas Janėnas, Jonas Kirdeikis, Lukavičius, Juozas Samėnas, Antanas Palionis, Ipolitas Palionis, Juozas Palionis, Bronius Javgelavičius, Povilas Kildišas, Jonas Kirdeikis, Stasys Kirdeikis, Kostas Kiškūnas, Ipolitas Kriščiukaitis, Kazys Marušėnas, Alfonsas Petkevičius, Petras Podkameris, Petras Rapševičius, Juozas Rumčikas, Petras Smailys, Pranas Smailys, Ipolitas Šalkauskas, Stasys Šalkauskas, Petras Venskūnas, Juozas Vepštas, Petras Zalomskis, Jurgis Zubas, Jonas Grabauskas, Bronius Valentinavičius.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Upytė sudarė seniūniją ir priklausė Naujamiesčio valsčiui. Kaip ir kituose kaimuose, seniūnas atskirų administracinių pastatų neturėjo ir reikalus tvarkė namuose. 1923 m. bažnytkaimyje buvo 16 sodybų ir 109 gyventojai. Veikė pradinė mokykla, paštas, krautuvė, plytinė. Upytės apylinkės dėl gausios bajorijos buvo aplenkėjusios. Gyventojai buvo nuskurdę, trobesiai sunykę. Nepriklausomybės laikais miestelis atgijo, apsitvarkė, plito tautinės idėjos. Po 1922 m. žemės reformos dvarininkams palikta 80 ha žemės (Memenčių dvarui – 160 ha). Nusavinta žemė buvo dalijama valstiečiams, savanoriams. Prasidėjo skirstymasis į vienkiemius. Labai ryškus to pavyzdys Vilkelių kaimas. Susikūrė 26 ūkiai, kuriuose gyveno stiprūs, patriotiškai nusiteikę ūkininkai. 2017 m. liepos 22 d. Donato Stanikūno iniciatyva buvo pastatytas kryžius ir paminklinis akmuo išnykusioms sodyboms ir jų gyventojams atminti.
Upytėje veikė šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių organizacijos. Upytės šauliai: Kostas Grudzinskas – vadas, Juozas Jacevičius, Mykolas Jacevičius, Jonas Svolkinas, Tonis Sokas, Jonas Janušauskas, Bronius Lazauskas, Kazys Drilingas, Katrytė Šiurnaitė, Antanina Jusytė, Juozas Jusys. Pavasarininkų vadė – Barbora Smailytė. Tarpukario metais Upytė garsėjo kaip šviesių, tėvynę mylinčių žmonių kraštas. Savo jėgomis upytiečiai 1928 m. Upytės miestelio aikštėje pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Senieji upytiečiai dar mena iškilmingas Vasario 16-osios šventes prie paminklo: plevėsuodavo trispalvės, vykdavo kariuomenės paradai, būdavo atiduodama pagarba, bažnyčioje laikomos šv. Mišios.
Upytėje iki antrojo pasaulinio karo gyveno dvi žydų šeimos: Rachmeliai ir Iršos. Rachmeliai turėjo krautuvę, karčiamą. Iršos supirkinėdavo iš Augustavo ūkininkų pieną ir jį pardavinėdavo. Tai nebuvo turtingi žydai. Neveikiančios senos Tarnagalos kaimo kapinės, esančios visai šalia buvusių Rachmelių namų, vadinamos žydų kapinėmis, nors simbolinių žydų tautos ženklų nerasta.
Tragiškieji 1940-ųjų metų įvykiai… Susikuria Upytės apylinkė. Dvarų žemės išdalijamos valstiečiams. Už žemę skiriamos prievolės produktais. Tuo metu, kai dalijo žemę, žudynių susidorojimų nebuvo, bet priešiškos agitacijos pasitaikė. Europoje jau vyksta II-asis pasaulinis karas. ,,1941 m. birželio mėn, komunistams pabėgus į Rusijos gilumą, Kauno priemiesčio – Petrašiūnų miškelyje buvo rasta samanomis užmaskuota duobė, kurią atkasus buvo rasta 50 sušaudytų žmonių lavonai. Tarp jų giminės atpažino ūkininko Antano Marozo lavoną iš Vilkelių kaimo. Jis kaltinamas, kad nepriklausomybės metais buvo vietos Šaulių būrio vadas. Kauno kalėjime rastoje jo kalinio byloje paskutinis įrašas: „Išvežtas į Kotlosą”. Pasirodo, kad tas „Kotlosas“ – Petrašiūnuose duobė. (Kotlose yra geležinkelių mazgas, iš kur viena šaka eina į Vorkutą)“.Visa tai galima rasti 1941–1942 m. išleistame 4 tomų leidinyje „Lietuvos archyve”. http://www.partizanai.org/failai/html/gyvenimas-okupuotoje-Lietuvoje.htm.
Birželio 23 d. sukilimas palietė ir Upytę. ,,Naujamiesčio valsčiuje karo pradžioje susikūrė ir veikė trys didesni sukilėlių būriai: Naujamiesčio (vadas mokytojas Bronius Stanevičius, 32 nariai), Ūdrų (vadas Vladas Jutelis,43 nariai) ir Upytės (vadas mokytojas Kostas Grudzinskas, 28 nariai).1941 m. birželio 23 d. Upytės sukilėliai užėmė miestelį ir jame iškabino Lietuvos Trispalvę. Iš Naujamiesčio į Upytę buvo pasiųsti 4 komjaunuoliai (trys lietuviai ir vienas žydas) nuplėšti Trispalvę ir ,,atkurti tvarką“. Sukilėliai atvykėlius suėmė ir sušaudė. 1941 m. birželio 24 d. besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė sukilėlį Cezarį Maksvytį iš Upytės vienkiemio“. Iš kn.: Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011 Vilnius, psl.418. Cezaris Maksvytis palaidotas Upytės kapinėse.
1941 m., prasidėjus karui ir pasitraukus sovietinei armijai, Bistramų dvaruose, Jagmino Česlovo, Gudliausko, Zalieckienės žemėse buvo įsikūrę vokiečių kolonistai. Gyventojams uždėtos pyliavos, mokesčiai, reikėjo važiuoti į pastotes, taisyti kelius. Karo fronto linija Upytės nesiekė. Vokiečiai laikėsi apie Krekenavą. Sovietinė armija į Upytę atėjo nuo Ramygalos pusės, pro Stultiškius. Upytėje buvo štabas. Tarnagalos kaime 1944 m. liepos pab. įvyko susidūrimas su vokiečiais. Sudeginta 13 sodybų, žuvo du kaimo žmonės ir apie 30 rusų kareivių. Karo veiksmai truko labai neilgai. Devyniolika upytiečių dalyvavo II-ajame pasauliniame kare. 10 žmonių žuvo karo metu. 1944 m. atkuriama sovietinė valdžia, sudaromas Upytės apylinkės vykdomasis komitetas, prasideda kolektyvizacija. Atsiranda Lietuvos okupantų, jų pasekėjų ir rezistentų priešprieša. Sunku susitaikyti su laisvės, valstybingumo praradimu.
Apie rezistencinį Upytės gyvenimą ilgai buvo nutylima. Dabar jau sunku susidaryti aiškų rezistencinės kovos, trėmimų vaizdą. Pokario baisumai neaplenkė nė vieno Lietuvos kampelio. Tremties sunkumus kentėjo: Antanas Čepaitis, Laima Virbukienė, Romas Virbukas, Liudvika Domskienė, Zana Rastauskienė, Ona Kačinskienė, Valerija Cemnolonskienė, Genovaitė Bistrovienė ir kiti. Politinių kalinių dalią patyrė Apolinaras Rastauskas (pogrindinės organizacijos „Viltininkai“ Kaune narys), Zita Meiliūnienė (partizanų rėmėja), Jonas Svolkinas, Stasys Jacevičius, Vytautas Zopelis, Ksavera Mieliauskienė. Upytės kapinėse ilsisi partizanai: Stanislovas Kirdulis – Narvydas, Vladas Želnys, Bronius Lazauskas–Suomis., gimęs Upytės kaime, augęs katalikiškoje ir patriotiškoje aplinkoje. Motina Ona Lazauskienė buvo žinoma miestelio močiutė, sulaukusi 100 metų, audėja, pribuvėja. Paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais Bronius Lazauskas tarnavo Lietuvos kariuomenėje radistu. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, tarnavo savisaugos daliniuose. Pasitraukęs į Vokietiją, mokėsi desantininkų mokykloje. 1945 m. grįžo ginti Tėvynės, buvo partizanų vadas. 1947 m. žuvo. Išniekintų partizanų kūnus užkasė prie Naujamiesčio karaimų kapų. Tą pačią naktį Broniaus kūną slapta iškasė, parvežė į Upytę ir palaidojo tėvo kape. Ilgą laiką perlaidojimą gaubė paslaptis. Upytėje jo atminimas įamžintas 2001 m. rugsėjo 2 d. Kapinėse yra simbolinis Kazimiero Smailio, žuvusio lageryje, kapas. Partizanines kovas, jų dalyvius mena paminklas buvusioje Marimpolio kaimo teritorijoje, Upytės miške, skirtas 1949 m. balandžio 20 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko pajėgomis žuvusių Vyčio apygardos būrio vado Juozo Kučo-Finkos ir jo būrio partizanų Mamerto Masiliūno-Ribentropo, Zigmo Masiliūno-Storulio, Antano Mažeikos-Antaniuko, Povilo Mažeikos-Matroso, Mykolo Valonio-Mykoliuko atminimui. Prie kelio į Vaišvilčius, prieš „IKI“ logistikos įmonę, 1990 m. liepos 7 d. pastatytas paminklas ir kryžius 1945 m. liepos 7 d. Panevėžio aps. Naujamiesčio vls. Vaišvilčių k. apylinkėse Upytės miške žuvusių Vyčio apygardos mjr. Petro Januškevičiaus–Tėvo būrio partizanų Henriko Rajunčiaus, Povilo Tvarkūno, Adolfo Vaitkevičiaus ir Vlado Žabo, 1945 m. rugsėjo 17 d. Panevėžio aps. Vaišvilčių-II ir Pliūrių k. apylinkėse Papojo miške žuvusių šio būrio partizanų Alfonso Tvarkūno–Katino, Petro Vaitkevičiaus ir Jono Viršulo–Tigro bei 1949 m. balandžio 20 d. Panevėžio aps. Panevėžio vls. Upytės miške žuvusio Vyčio apygardos būrio vado Juozo Kučo–Finkos atminimui.
1988 m. pavasarį lietuviškoji visuomenė pabudo ir ėmė aktyviai veikti. Spontaniškai per visą Lietuvą nusirito Sąjūdžio pirminių organizacijų kūrimo banga, pasiekusi ir Upytę. Sąjūdžio aktyvistai Pranas Gudelis, Jonas Špokauskas, Klemensas Urbonas, Stasys Mikelionis platino nepriklausomą sąjūdžio spaudą, atliko aiškinamąjį darbą, vykdė rinkiminę agitaciją. 1988 m. spalio 22–23 d. vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dalyvavo Pranas Gudelis ir Jonas Špokauskas. Neužmirštamas jausmas lydi ir lydės dalyvavusius Baltijos kelyje. Tai patyrė ir šių eilučių autorė su šeima. Palaikančių Sąjūdžio veiklą buvo žymiai daugiau. 1991 m. sausio įvykiai sukvietė Lietuvos žmones į Vilnių ginti Nepriklausomybės. Sausio 12 d. prie Aukščiausiosios Tarybos budėjo Jonas Špokauskas ir Petras Sikarskas, o sausio 13 dieną – Stasys Mikelionis ir Alvydas Vaičiūnas. Sąjūdininkai, o ypač Pranas Gudelis, ėmėsi iniciatyvos atstatyti 1964 m. nugriautą paminklą Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Nugriovė jį piktosios rankos 1964 metų liepos mėnesio naktį, nutempė traktoriumi prie Upytės mechaninių dirbtuvių ar katilinės ir užkasė. Prasidėjus Atgimimui, upytiečiai nutarė jį atstatyti, bet originalo surasti nepavyko. Pastatytas naujas paminklas, kiek galima panašesnis į buvusį. Labai pagelbėjo išlikusios senojo paminklo nuotraukos. Pagal architektės R. Vėlyvienės projektą paminklas atstatytas 1989 m. rugpjūčio 20 d. Tą dieną įvyko jo atidengimo ir šventinimo ceremonija. Po sekmadienio pamaldų susirinko žmonės miestelio aikštėje, kalbėjo Pranas Gudelis, paminklą pašventino klebonas Adolfas Breivė. Kasmet prie paminklo vasario 16-ąją pagerbiama Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Istorija kartais atskleidžia savo paslaptis. 2012 m. liepos mėn., vykdant žemės kasimo darbus, buvo surastas senasis autentiškas Upytės Nepriklausomybės paminklas. Gana geros būklės, tik nerastas kryžius, puošęs paminklinį akmenį. Senasis paminklas tapo muziejiniu, istoriniu eksponatu ir yra pastatytas bažnyčios šventoriuje. 2014 m. liepos 6 d. Valstybės himną upytiečiai giedojo susirinkę prie šio paminklo.
Buvome ir esame mažas Lietuvos valstybės modelis. Upytės vardu vadinta ir vadinama žemė, valsčius, pavietas, apskritis, seniūnija, kaimas. Upytės svarbą simbolizuoja 2004 m. gegužės 6 d. dailininko Arvydo Každailio sukurtas herbas. Dantyta mūro linija atskirta raudona skydo papėdė simbolizuoja kadaise čia buvusį svarbų gynybos centrą arba pilį, kuri atlaikė ne vieną Livonijos ordino puolimą. Juodas kovarnis – ilgaamžiškumo simbolis, rodantis Upytės senumą ir jo vardo gajumą. Kovarnio snape laikomas raudonas raktas simbolizuoja apsaugą, gynybą ir valdžią, kadaise čia buvusį svarbų Vidurio Lietuvos administracinį centrą..
Upytė senovėje
Upytė – viena iš seniausių Panevėžio rajono gyvenviečių, savo istoriją skaičiuojanti nuo XIII amžiaus, kai pirmą kartą buvo paminėta dokumentuose. Pirmąsyk raštuose Upytė paminėta 1254 m., kalbant apie žemių padalijimą tarp Rygos vyskupo Alberto ir Livonijos ordino magistro, kai buvo žymima Žiemgalos riba, siekianti Upytės ir Šiaulių žemes.
Remiantis archeologiniais Upytės III–V a. plokštinio kapinyno tyrinėjimais ir radiniais, Upytės senovę reikia nukelti į praeitį dar beveik tūkstančiu metų. Manoma, kad pirmieji gyventojai į dabartines Upytės apylinkes atsikraustė II–III a. Jie jau mokėjo pasidaryti darbo įrankius iš geležies, buvo susipažinę su žemdirbyste ir amatais. Manoma, kad tuo laiku aplink Upytę buvo geležies rūdos išteklių, prie Vešetos upelio aptikta gargažių. Turima priešistorinė medžiaga leidžia manyti, kad IV–V a. Upytės gyventojai buvo sėslūs ir taikūs žemdirbiai. Tą patvirtina ir aptikti darbo įrankiai: kirviai, išlenkti peiliai, pjautuvai, ylos ir kt. Upytietės moterys puošėsi vietinio darbo gražiomis juostinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis su grandinėlėmis, antkaklėmis ir kt. Įkapių papuošalai pagaminti iš žalvario, sidabro, geležies. Atvežtiniai dirbiniai (karoliai iš stiklo ir emalės) rodo, kad mainai ir prekyba buvo nesvetima ir upytiečiams.
Upytės apylinkėse rasti ir dar kartais randami gerai apdirbti akmeniniai kirvukai leidžia daryti išvadą, kad pirmieji žmonės Upytės krašte gyveno prieš Kristų, mezolito ir neoloto laikais.
XIII a. kuriantis vieningai Lietuvos valstybei, ėmė vyrauti susiskirstymas žemėmis, o ne gentimis. Upytės žemė apėmė Mūšos-Nemunėlio ir Nevėžio baseinus (1 pav.). Ji ribojosi rytuose su Deltuvos žeme, pietuose – su Lietuva, vakaruose – su Šiaulių žeme, o šiaurėje – su Livonijos ordinu. Daugelyje lietuvių žemių XII–XIII a. pr. jau buvo įsigalėjęs vienas kunigaikštis. Istorikas E. Gudavičius mini šiuos Upytės kunigaikščius: Ruškį, Žvelgaitį. 1219 m. taikos sutartį su Voline sudarė ne vien tik vyresnieji kunigaikščiai. Atstovavo ir Upytės kunigaikščiai (Ruškaičiai): Butautas, Vembutas, Kietenis (Gytenis), Kenbutas, Velnys (Vilžys), Vyžeitis (Vyžeikis).
XIV a. Upytė tapo administraciniu centru su pilimi, pritaikyta gynybai. Būdama kaimynystėje su Livonijos ordino užgrobta žemgalių teritorija, Upytės žemė buvo nuolat ordino puolama. Vietos valdžiai teko pakelti visą naštą kovų su ordinais, kurie XIV a. buvo pavertę Lietuvą nuolatinių kovų arena.
Upytės pilies gamtinė padėtis bei įrengimai yra identiški ir vienalaikiai su Trakų pusiasalio pilimi. Upytės senoji tvirtovė – sala Vešetos ežere – buvo sutvirtinta, nutiestos kūlgrindos, paruošti arkiniai vartai valtims įplaukti. Todėl ordino riteriams ne visada pasisekdavo pasiekti įtvirtintą ir klampių pelkių apsuptą pilį. Upytės pilies liekanos išsilaikė iki XVI a.
Kunigaikštis Vytautas gali būti susijęs ir su Upytės krikštu. Upytės kraštas skyrė Žemaitiją ir Aukštaitiją. 1387 m. pakrikštyta Aukštaitija, o Žemaičių kraštas – tik po 25 metų. 1413 m. rudenį Vytautas kartu su Jogaila atvyko į Žemaitiją. Vytautas ragino gyventojus krikštytis, aiškino tikėjimo tiesas. Suteikdamas dar kai kuriems bajorams privilegijas, Vytautas per Upytės apylinkes grįžo į Trakus, Vilnių. Reikia manyti, kad šios kelionės metu ir buvo apkrikštyti Upytės apylinkių gyventojai. Iki tol mūsų protėviai išpažino pagoniškąjį tikėjimą.
Iš seniausio Upytės valsčiaus inventoriaus (1554–1556 m.) matyti, kad Upytės valsčių sudarė Šeduvos ir Panevėžio miesteliai, 58 vaitystės su 359 kaimais ir daugeliu užsienių. Upytės tame inventoriuje jau nėra, nes ji tapo privačia nuosavybe, Upytės dvaras XVI a. priklausė Švabams ir kraičiu atiteko Kelpšoms. 1589 m. Upytės dvaras su priklausančiais palivarkais ir kaimais atiteko Jonui Sicinskiui.
Upytė, XIX a. įėjusi į Panevėžio apskrities sudėtį, tebebuvo bažnytkaimis ir dvaras, bet jos neaplenkė svarbiausio šio amžiaus įvykiai. Rusinimas, represijos, savivalė, baudžiavos panaikinimo sąlygos, siekiai atkurti nepriklausomą valstybę kelia nepasitenkinimą caro politika. 1831 m. sukilimo pralaimėjimas Lietuvoje Upytės žemėje neužgesino vilčių atgauti laisvę. Už keliolikos kilometrų nuo Upytės yra Paberžė. Čia kunigavęs vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadovų Antanas Mackevičius perskaitė sukilimo valdžios manifestą ir paskelbė atvirą kovą carizmui. 1863 m. kovo 20 d., po pamokslo prisaikdinęs sukilėlius, paliko Paberžę ir išvyko į Krekenavos miškus. Pirmajame 250 valstiečių būryje buvo nemažai ir Upytės apylinkių gyventojų. Sukilėliai šeimininkavo ir Panevėžio-Krekenavos kelyje, kuris vingiavo pro Upytę. Gudelių dvaro savininkas Mykolas Šiukšta, aktyvus manifestacinio judėjimo dalyvis, A. Mackevičiaus raginamas buvo įstojęs į jo būrį, kartu dalyvavo kautynėse, o birželio mėn. suorganizavo Panevėžio apskrities 40 asmenų būrį. Jo būrys veikė netoli Upytės bei Ramygalos.
1988 m. pavasarį lietuviškoji visuomenė pabudo ir ėmė aktyviai veikti. Spontaniškai per visą Lietuvą nusirito Sąjūdžio pirminių organizacijų kūrimo banga, pasiekusi ir Upytę. Sąjūdžio aktyvistai Pranas Gudelis, Jonas Špokauskas, Klemensas Urbonas, Stasys Mikelionis platino nepriklausomą sąjūdžio spaudą, atliko aiškinamąjį darbą, vykdė rinkiminę agitaciją. 1988 m. spalio 22–23 d. vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dalyvavo Pranas Gudelis ir Jonas Špokauskas. Palaikančių Sąjūdžio veiklą buvo žymiai daugiau. 1991 m. sausio įvykiai sukvietė Lietuvos žmones į Vilnių ginti Nepriklausomybės. Sausio 12 d. prie Aukščiausios Tarybos budėjo Jonas Špokauskas ir Petras Sikarskas, o sausio 13 d. – Stasys Mikelionis ir Alvydas Vaičiūnas. Sąjūdininkai, o ypač Pranas Gudelis, ėmėsi iniciatyvos atstatyti 1964 metais nugriautą paminklą Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. 19.. paminklas atstatytas Upytės centre, o 2012 m., kasant žemę UAB Upytės eksperimentinio ūkio teritorijoje, rastas tikrasis, kuris 2013 m. restauruojamas.
Įžymios Upytės asmenybės
Panevėžio rajono Stultiškių kaime 1913 m. gruodžio 22 d. vargingų valstiečių šeimoje gimė kompozitorius ir pedagogas Antanas Belazaras. Motina M. Kiškūnaitė mokėjo groti armonika, fortepijonu, dainavo. Tėvas gerai grojo vargonais, baigęs Klaipėdos J.Naujalio muzikos mokyklą, vargoninkavo apie 10 metų Upytės bažnyčioje, vėliau Smilgių bažnytėlėje. Pradinę mokyklą pradėjęs lankyti Upytėje, vėliau Antanas Belazaras mokėsi Krekenavoje, vargoninkavo Smilgiuose. 1934 m. įstojo į Kauno konservatoriją, vertėsi privačiomis pamokomis, mokėsi vargonų klasėje, po to perėjo į kompozicijos specialybę. Po studijų atvažiavo į Panevėžį, vadovavo liaudies ansambliui, dirbo pedagoginį darbą muzikos technikume, aštuonetą metų buvo šios mokyklos direktorius, ilgą laiką dirbo Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėjus, nemažai dėmesio skyrė chorams, chorvedybai, puoselėdamas mieste rengiamas dainų šventes. Mirė Antanas Belazaras staiga ir netikėtai 1976 m. lapkričio 15 d.
Platus Antano Belazaro muzikinis palikimas: dar studijuodamas pas profesorių J. Gruodį parašė pluoštą veikalų fortepijonui ir vokalui. Vokalinė muzika ir buvo pagrindine Antano Belazaro kūrybos sritimi, kuri, nuoširdi, emocinga, lengvai suprantama, greit rado kelią į klausytojų širdis. Antanui Belazarui artima buvo ir sceninė muzika: dar dirbdamas Panevėžio dramos teatro muzikinės dalies vedėju, sukūrė muziką keliolikai spektaklių. Tai buvo dirva stambesniems sceniniams kūriniams, taip gimė muzikinė komedija „Auksinės marios“ – pirmoji lietuvių operetė. 1972 m. scenos šviesą išvydo A. Belazaro opera – pasaka „Kupriukas muzikantas“. Parašė daug religinės muzikos kūrinių.
Šioje mokykloje mokėsi ir žinomas kompozitorius Vladas Švedas. Tik dvejus metus Upytėje praleido jo šeima, bėgdama nuo lenkų Armijos Krajovos persekiojimų, bet kompozitoriaus atmintyje tie metai paliko ryškų pėdsaką. Jis mena mokyklėlę Čičinsko kalno papėdėje, savo klasės draugus O. Rokaitę, A. Činiką, R. Klusą, A. Galiauską, nuoširdžiai ir išradingai dirbusį mokytoją Rutkūną, mena medinę bažnytėlę, kurioje priėmė pirmąją Komuniją.
Vlado Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema, religiniai filosofiniai apmąstymai. Tarp svarbiausių kompozitoriaus kūrinių – operos „Kauko sakmė“, „Gėlių mergytė“, sceninė poema „Vilties ir skausmo psalmės“, 13 simfonijų, koncertai įvairiems instrumentams , vokalinės simfoninės poemos, kantatos, oratorijos ir daugybė kamerinių instrumentiniai bei vokalinių kūrinių.
Vladas Švedas gimė 1934 m. balandžio 2 d. Dubičių kaime, Varėnos rajone.
Pažintį su muzika pradėjo Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia mokydamasis grojo pučiamųjų orkestre, kompozitoriaus Antano Belazaro paskatintas sukūrė pirmuosius kūrinėlius. 1953-1958 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Jadvygos Čiurlionytės vadovaujamoje folkloro katedroje. 1965 metais baigė kompozicijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Julių Juzeliūną. Prof. Jadvygos Čiurlionytės skatinamas tyrinėjo lietuvių muzikinio folkloro ypatumus, parašė šia tema dvi monografijas.
Vladas Švedas dėstė muzikos teorijos disciplinas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir, nuo 1967 m. apsigyvenęs Kaune, Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), buvo šios mokyklos muzikos teorijos skyriaus vedėjas. Vėliau vadovavo Kauno menininkų namams, o 1982–1985 metais buvo M. ir K. Petrauskų memorialinio muziejaus direktoriumi. Nuo 1990 m. atsisakė visų pareigų ir dirbo vien kūrybinį darbą.
Kompozitorius Vladas Švedas daug jėgų skyrė ir muzikinei švietėjiškai veiklai: rengė autorinius koncertus-paskaitas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertų ciklą „Pro memoria”, skirtą Kauno kompozitorių kūrybai, koncertų-susitikimų ciklą „Šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių portretai”. Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. Vladas Švedas redagavo ir instrumentavo Pakalnio, Sasnausko, Banaičio bei kitų kompozitorių simfoninius ir chorinius kūrinius.
Muzikologų ir kultūros istorikų kompozitorius Vladas Švedas vadinamas šiuolaikinės moderniosios lietuvių muzikos etalonu. Vieniems Vlado Švedo kūryboje skamba kosminė muzika, kiti susipinančių, pasikartojančių garsų paletėje išskiria lietuviškas spalvas ir prieštaringo šių dienų pasaulio konstrukcijas. Kompozitorius sakydavo modernizmo ėmęsis kaip rezistencijos, į kurią jauną studentą nukreipę jo mokytojai, muzikologai ir kompozitoriai, tarpukario metais baigę mokslus Vakarų Europos universitetuose. 2012 m. birželio 8 d. kompozitorius mirė.
„Rašau Jums būdamas koncertinėje kelionėje po Taivanį. Lietuvos operos teatras gastroliuoja Taivanio saloje su Dž. Verdžio opera „Aida“. Tai gana sunki, bet įdomi kelionė. Kur bebūnu, – visur prisimenu malonius susitikimus su Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos kolektyvu. Labai norėčiau Jus aplankyti ir šį rudenį…“ – tai eilutės iš Lietuvos operos ir baleto teatro solisto Vytauto Kurnicko laiško. Vytautas – plačių interesų ir galimybių menininkas, gimęs Upytėje 1955 metais liepos 23 dieną. Jis rašo: „Dažnai prisimenu Upytę, šeimą, kurioje augome septyni vaikai (trys seserys ir keturi broliai). Mokėmės medinėje mokykloje prie Čičinsko kalno, gerai prisimenu amžiną atilsį mokytoją Petrulevičienę. Pamenu pavasarius, kada patvindavo Vešetos upelis, Čičinsko kalną – koks jis tada didelis buvo! O koks jis būdavo įspūdingas per Jonines: poromis ir po vieną jaunimas ieškodavo paparčio žiedo, už kurį gaudavo dovanų, paryčiais klausydavomės, kaip pono Čičinsko gaidžiai gieda. Ne kartą su armonika teko ir vyresnį jaunimą linksminti. Kaip tik Upytėje pirmą kartą įsiklausiau į skambančius bažnyčios vargonų garsus“.
Dabar Vytautas Kurnickas – vienas ryškiausių tenorų Lietuvoje, parengęs daugiau kaip dvidešimt pagrindinių vaidmenų Vakarų Europos, lietuvių ir rusų kompozitorių operose, operetėse ir miuzikluose. Tai Alfredas Dž. Verdžio „Traviatoje“, Nemarinas G. Donisečio „Meilės eleksyre“, Lenskis P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Kristupas E. Žigaitytės „Mažvyde“ ir kt.
Dainininkas Lietuvos radijo muzikos fondams įdainavo apie 200 įvairių vokalinių kūrinių, surengė keletą rečitalių Lietuvos televizijoje. Be kūrybinio ir pedagoginio darbo, randa laiko organizuoti labdaros koncertus. Išėjo jo dainų rinkiniai: „Tėviškės beržynai“, „Mamai“, „Tėvui“, „Baltoji pasaka“. Kuria ne tik dainas, bet ir pjeses, bei valsus fortepijonui.
Garsūs Upytės muzikantai. Šis kraštas nuo senų laikų davė Lietuvos kultūrai žymių menininkų. Net penkiolika dainų lietuviškai ir lenkiškai „Tygodnik Vilenski“ pateikė iš Upytės apskrities kilęs Simono Stanevičiaus giminaitis ir bendramokslis Emerikas Stanevičius (1802–1860) („Tėvynės sargas“, 1995, Nr. 1., p. 60-61).
Sigita Markevičienė – dar viena žymi upytietė. „Europos ir pasaulio parolimpinių žaidynių čempionė, apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu Sigita Markevičienė pripažįsta, kad yra žinoma kaip sportininkė bėgikė, tačiau, jos manymu, apie aklųjų sportą, tuo labiau apie gyvenimą, daugelis mažai girdėję, o neretai ir visai neįsivaizduoja, kaip žmonės su negalia gali gyventi visavertį gyvenimą,“ – 2001 metais rašė Panevėžio apskrities dienraščio „Sekundė“ korespondentė Angelė Valentinavičienė.
Sigita, paskelbus nepriklausomybę, 1992 metais atstovavo Lietuvai Barselonos olimpiadoje. Pelnė net tris sidabro, vieną bronzos medalį. Už pasiekimus Europos, pasaulio čempionatuose su lyderiu bėganti sportininkė buvusio Lietuvos prezidento apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Taip pat apdovanotas ordinu jos treneris Sergejus Sokolovas.
Upytėje prabėgo ir architekto Anatolijaus Uljanovo vaikystė. Baigęs studijas, jis dirbo Vilniaus inžinerinio instituto Architektūros katedroje dėstytoju, vėliau dirbo kūrybinį ir vadybinį darbą Komunalinio ūkio projektavimo institute, dėstė VISI Architektūros katedroje, buvo Vilniaus technikos universiteto docentas, AB „Krašto projektai“ vyriausiasis architektas. Architektas yra parengęs daug visuomeninių ir gyvenamųjų namų projektų. Pagal šios projektus pastatytas Televizijos ir radijo kompleksas, viešbutis „Balaton“ Vilniuje, AB „Sema“ administracinis pastatas Panevėžyje ir kt.
Upytės mokykloje mokėsi ir socialinių mokslų daktaras Petras Abloževičius, nusipelnęs Lietuvos Respublikos inžinierius Jonas Abloževičius, Jonas Dailidėnas – dailininkas, personalines parodas rengęs ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Upytės dabartis
Upytės seniūnija yra Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Seniūnijos centras – Upytė.