Jonų, Janinų ir Rasų sveikinimas Upytėje
Kadangi šiemet prie tvenkinio vyksta rekonstrukcijos darbai, tai aktyviausi Upytės gyventojai Irena ir Juozas Sokai sugalvojo parapijiečius Jonus, Janinas ir Rasas pasveikinti namuose.
Joninių išvakarėse Upytės seniūnaitės Aurelijos Petronienės iniciatyva Irenos ir Juozo Sokų kieme buvo pinami vainikai. Joninių dieną iš Sokų kiemo išriedėjo gražiai vainikais papuoštas vežimaitis, traukiamas poni arkliuko, o jame sėdėjo vainikais galvas pasipuošę mergaitės ir berniukai. Šalia važiavo seniūnaitės Aurelijos Petronienės vairuojamas automobilis kupinas vainikų, skirtų šios dienos varduvininkams.
Dalyviai aplankė Jonus, Janinas ir Rasas, gyvenančius Upytėje, Tarnagalos ir Stultiškių kaimuose. Iš viso aplankyta aštuoniolika šeimų. Buvo ištarti nuoširdūs sveikinimo žodžiai, palinkėjimai. Dauguma varduvininkų liko labai nustebinti ir pamaloninti, nes toks renginys Upytėje buvo suorganizuotas pirmą kartą.
Ona Čiūrienė
“Mūsų linksmybės priežastie, / melski už mus!“ (Švč. Mergelės Marijos litanija)
Švč. Mergelei Marijai visada skiriamas ypatingas dėmesys, tačiau gegužės mėnuo lietuvių dvasinėje kultūroje apipintas nuoširdžiausiomis maldomis, prašant Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir ypatingos motiniškos globos. Ne išimtis ir Upytės parapija.
Pavasarinių darbų apsuptyje, grupelė tikinčiųjų visą gegužės mėnesį ištikimai kiekvieną vakarą, užbaigę dienos darbus ir primiršę kasdieninius rūpesčius, rinkdavosi Upytės bažnyčioje giedoti Švč. Mergelės Marijos litanijos bei išsakyti maldų, skirtų šiam ypatingam laikotarpiui. Dar kitaip vadinama Mojinė ar Mojava truko visą gegužės mėnesį ir buvo užbaigta smagioje tikinčiųjų bendruomenės agapėje naujoje parapijos salėje. Kaip teisingai pastebėjo kun. Gediminas – matyti labai ryškūs pokyčiai: dar prieš metus apie tokią kuklią prabangą kaip sava parapijos salė buvo tik nedrąsiai svarstoma ir svajojama, o dabar pradžia jau padaryta – tikintieji turi kur smagiai pasibūti bendrystėje vieni su kitais, tačiau laukia dar didesni darbai – sutvarkyti likusią parapijos namų dalį.
Mėnesio pradžioje kiek nesuderinti Mojavinių pamaldų dalyvių balsai gegužinių pamaldų užbaigimo šventėje skambėjo ypatingai darniai ir pakiliai – išdainuota daugybė visiems gerai žinomų dainų, išragauti įvairiausi šeimininkių sunešti gardėsiai, o ant stalo pamerktų rausvų bijūnų dvelksmas priminė artėjančią vasarą.
Senoji Mojavinių tradicija šiuolaikinėje lietuvių kultūroje primiršta, o miestuose – dažnai nebe tokia, apie kurią man pasakoja tėvai ar seneliai, todėl labai svarbu, kad tokios senos tradicijos gyvuotų, kad juose dalyvautų ir ne tik ištikimi parapijiečiai, bet ir didesnė dalis tikinčiųjų bendruomenės – juk tai ir yra mažų parapijų grožis. Visada smagiau vieną kartą pamatyti, nei apie gegužines pamaldas išgirsti iš senelių ar netyčia apie jas sužinoti etnologijos knygose.
Brigita Jasnauskaitė
Parapijiečių Užgavėnės
Kovo 4 d. Užgavėnės Upytėje prasidėjo triukšmingu kvieslių važinėjimu po kaimą, kviečiant visus į žiemos palydėtuvių linksmybes prie tvenkinio, kur visų laukė organizatorių Irenos ir Juozo Sokų surengta šventė, padedant parapijiečiams.
Čia slankiojo Lašininis, vis kreivai žiūrėdamas į karingai nusiteikusį Kanapinį, tai šen tai ten sukiojosi Užgavėnių Bobutė, buvo matyti čigonų, kipšų, raganų, velnių kaukėmis pasipuošusių parapijiečių, tame tarpe ir visų gerbiamas kunigas Gediminas Jankūnas, kurį buvo galima pažinti tik iš jo skambaus juoko. Grojant smagiai muzikai visi suskubo į ratelį šokti, trypti liaudies šokių ritmu. Netrūko skambių dainų ir nuotaikingų žaidimų. Pasistiprinti ant laužo keptais blynais, spirgintais lašiniais su bulvėmis kvietė užeiga „Marceliukės klėtis“.
Pažiūrėję Lašininio ir Kanapinio kovą, sudeginę ant laužo Morę ir blogus kėslus, visi sugužėjo prie gausaus suneštinio stalo, kur dar ilgai netilo dainos, pašnekesiai ir spėlionės apie ateinančių metų orą bei derlių. Smagiai pašėlioję išsiskirstėme susikaupimo, apmąstymų ir atgailos laikotarpiui – Gavėniai.
Parapijiečiai
Palaiminti Dievo namuos
Trumpos žiemos dienos, šviesos trūkumas, šilumos ilgesys psichologų dažnai įvardijama kaip pagrindinė blogos savijautos ir depresijos priežastis. Tačiau tai tik teorija. Viena iš daugelio, kuri visiškai negalioja Upytės Šv. Karolio Baromiejaus parapijos nariams. Jaukiai ir šiltai įrengtoje parapijos salėje tikintieji spinduliuoja nuoširdžiausiomis šypsenomis, dalijasi šiluma vieni su kitais, o žiemos dienos įgauna tikros bendrystės vaisius. Parašytas projektas parapijos namų remontui numatė ir juose vykstančius renginius, kurių didžiąją dalimi parapijos nariai jau galėjo mėgautis.
Rengiantis advento metui, parapijos tikintieji buvo pakviesti į adventinę popietę, kurios metu sužinojo daug įdomių dalykų apie Kalėdų papročius, išgirdo pačių įvairiausių
ir neįtikėčiausių pasakų be galo,mėgavosi „Raskilos“ muzikos garsiais.
Ramų adventinį susikaupimo laiką kaimo parapijos tikintiesiems paįvairino kalėdinių puošmenų gaminimo seminaras „Pasipuoškime Kalėdoms“. Trijų dienų seminarų metu visi norintieji buvo kviečiami prisijungti prie kalėdinių puošmenų gaminimo bei galėjo atrasti savo paslėptus talentus – popieriaus ant virbalo sukimo sprinto bei lanksčiųjų pirštų penkiakovės rungtyse ar popierinių snaigių karpymo meninėje gimnastikoje.Geros nuotaikos bei šypsenų netruko net ir įtempai darbuojantis bei įdėmiai klausant lektorės pamokymų. Darbščiųjų rankų išglostytos kalėdinės dekoracijos išpuošė salę bei bažnyčią, o kad parapijos tikintieji darbštūs – įsitikino ir VVG bei Verslo centro darbuotojai – jiems seminaro dalyviai už suteiktą pagalbą, konsultacijas bei pasitikėjimą padovanojo pačių pagamintas popierines eglutes.
Kalėdos – šeimos šventė, todėl užbaigiant 2014 Viešpaties metus, parapijos salėje visa tikinčiųjų bendruomenė kaip didelė šeima susirinko pabūti kartu švęsdami „Bendruomenės Kalėdos“. Kalėdinis vaišių stalas, puikios „Pušelės“ atliekamos dainos dar kartą visiems leido išgyventi tikrąjį Kalėdų stebuklą ir apmąstytį Kūčių vakaro slėpinį.Tad apie kokį žiemos liūdesį, niūrias dienas ir blogą nuotaiką galima kalbėti, kai esam palaiminti Dievo namuos?
