Mėnuo
O mėnulio pilnati
Tai tikroji mano išeitis
Gimę čia atėjom į svečius
Pasižvalgę mes išeisim
Kur tikroji priežastis
Egzistavimo lemtis
Ne likimo čia susitikimai
O visatos palikimas
Kur gyvybę, ten mirtis,
Su gyvybę žaist nereikia
Čia juk Dievo dovana
Tad ir netrikdykite, prašau manęs.
Aš tik sąžinės šaltinis
Aš dorovės aureolė
Netrikdykite manęs
Aš visatos kurinys.
Viktorija
Pergalę neši su savimi,
Paukštis kviečia kilt.
Pamojuok ranka saviem,
Eik tiesiog erdve aukštyn.
Tu mane girdi, pakilk,
Mintimis kviečiu judėti,
Juk ateina kūčios,
Kristus gims iš Tėvynės.
Aš juk čia, Tu žinai, kad laukiu.
Tik nedvejok, nebijok, mintimis keliauk į priekį,
O, paskui ir žingsniais.
Ačiū Dieve Tau – Viktorija su manimi.
Ačiū Kristau už Lietuvos vaikus.
Pergalę aš dovanoju Tau,
Tik Tu tikėjimą išsagok.
Lenkiuosi Tau žemai
O didis pergalės sūnau.
Ir aš žinau ateis diena,
Mes vaikščiosim kartu
Mana Viktorija – manoji meile.
Lig skausmo mano širdyje.
Džiaugiuos Tave matom,
Liūdžiu ir vėl Tu su manim
O pergalė mana aš su Tavim, mintimis visad kartu.
Tik Tu nebijok ir nesustok
Juk aš tik už judėjimą į priekį
Už didį tavo įvykį
Mano meilė Tau juk amžina, kaip saulė.
Būtis
Išeiti ar likti,
Degti ar užgesti
Būti.. ar verta?
Pleventi, neverta.
Mes esam vienas kūnas,
Tik sielos skirtingos.
Jus davėt kūną,
Gydau – aš sielą.
Šiandien diena dovanota,
Mano Dievo!!!
Meldžiu, tokių dar dienų…
Kai rankom gydimą skiria dangus,
Dėkoju Tau Viešpatie – čia Tavo valia,
Dovaną šią priimti galiu.
Kai sielai reikės rankos padės
Ir visą gyvenimą skirsim tik tam ,
Kad siela vis sveiktų, o kūnas atgytų,
Manau sugebėsiu padėti,
Kad kūnas judėtu, o siela sugrįžtų.
Skiriu dukrai Viktorijai, kad sveikti norėtų.