***
Rudens rapsodija romantiškai aidės
Ir klevo lapai savo auksą klos po kojom
Aš palytėsiu lūpas trupiniu širdies
Po tėviškės klevais sustojus…
Upokšnis tyliai padainuos man savo dainą
Jo vandeny lyg aukso žuvys lapai suplevens
O lengvas vėjas švelniai glostys mano veidą
Šiltai, nerudeniškai plaukus pakedens…
Ir skris nuo lūpų žodis lengvas tarsi pūkas,
Ką palytės – tame užgims viltis,
Tarytum saulės spindulys pro tirštą rūką
Iš mylinčios širdies – širdin nušvis.
Surinksiu žėrinčius lapus į margą puokštę
Jie džiugins dar ilgai mane – kaip saulės atspindys
Nors po rudens ateis žiema, nubluks klevai nutils upokšnis
Rudens rapsodiją tebedainuos širdis…
***
Išeikime pavasario rasotą rytą į palaukę
Ir pastovėkim tyliai, tik širdim klausykim –
Gal būt išgirsime kaip žemė
Savo sūnus šaukia,
Ką ji klevams ir gluosniams kalba
Tykiai tykiai…
Gal būt išgirsim gležno daigo švelnią godą
Kai jis iš dirvos sveikins žemę Motinėlę,
Ar kaip dirvos grumsteliai šnibždasi…
Ir rodos pajusim kad tai mus
Jau neša šiltas vėjas virš lauko,
O ne debesėlius gano
Žydroj dangaus platybėj tas vakaris – piemenėlis…
Ar tu girdėjai žemės švelnų žodį,
Ar jau buvai kada jai taip atvėręs širdį?
Tik tas, kas myli žemę savo tartum Motiną
Supranta josios kalbą ir jos balsą girdi.
***
Kartais grįžtu namo į vaikystės lankas
kaimo vieškeliu.
Vakaruos leidžias saulė raudona
ir debesys tiesia rankas –
ją apkloja pūkais…
Kvepia duona…
Man rasa vilgo kojas,
o vėjas Vakaris
glosto veidą lyg motinos rankos,
švelniai gluosnis siūruoja,
parugėj gergždžia griežlė.
Aš namie…
Apkabinti norėčiau
ir kelius, ir dirvoną, ir kaimą
su mieguistais stogais
ir baltais kaminais,
tarsi kasą supinti jų dūmus
ir pajust vėl tą laimę,
tą švelnų artumą su gimtinės žeme…
Prie jos aš grįžtu.
Vėl …sapne…
***
Palydėk mane šįryt lauko takeliu, mama,
Tolyn nusidriekusia juosta, per lauką, per širdį
Sidabrine gija, tarsi sakmėje lino užgimusia
Pririšusi mano sielą prie savo pilko lininio sijono
Įaudusi mano mintis į raštuotą lino rankšluostį
Apklojusi mano gyvenimą balinto lino paklode…
Palydėk, mama, mane iki kito lauko
Kur miega linai, tyliai saulę sapnuoja…
***
Švelnios lakštingalų trelės
vėsų vasaros vakarą
širdį užlieja ramybe,
o sielą pabudina nerimui –
lauki kažko vis dar lauki…
šaukia kažkas vis dar šaukia –
skaičiuoti žvaigždžių voratinklį
sidabro mėnulio nakty…
Ir supasi pievoj rasotoj
boružė tyliai ant smilgos
tarsi vaikelis lopšy…
Ak, kaip buvau pasiilgus
ir kaip seniai nemačiau –
tėviške, kokia tu graži.
***
Širdis manoji tyliai savo ilgesį dainuoja
kaip vėjo gūsis rytmetį tarp vyšnių sniego
nulyja ašarom baltom –
o gal tai vyšnios žydi…
jos žodžiai žiedlapiuos ištirpsta
ir nieko jau ir niekas neišgirsta…
širdis manoji tyliai ilgesį dainuoja
rasa ant kvepiančios šviežios žolės suvirpa
jos žodžiai rasoje ištirpo…
ir niekas nieko vėlei negirdėjo
pabiro vyšnių žiedlapiai, rasa sužvilgo
tik pralėkė pro šalį šiltas vėjas…
***
O kartais žingsniai sunkūs būna tarsi akmenys,
Rasotos pievos paryčiais atrodo šlapios ir apsunkę
Tingiam rūke panirus saulė rausta, rąžosi
Šalta ir nebyli, tamsi lyg plienas teka upė…
Eini, eini ir kelio galo nematyti,
Rūke paskendęs horizontas gniuždo tarsi siena
Tik dunksi žingsniai atsiliepdami širdy,
lyg sunkūs akmenys
Eini, lėtai ir nežinai kur eit,
eini sau vienas…
***
Tarp chrizantemų, ašarų maldų ir žvakių
Tyliai sklando pavargusios sielos
Nuo medžių lapus jau nudraskė
Vėjas – nebylus rudens šauklys
Sunkūs antkapių akmenys slegia kapus
Sunkūs ilgesio akmenys – širdis…
Tarsi žodžiai per vėlai išsakyti paliko
Nubirę žiedlapiai ant tako…
Aš jau rytoj eisiu pas tave, mama,
Kad spėčiau tau pasakyti, kad myliu…
Kol kelias dar trumpesnis už ilgesį
Kol žvakės dar spintos kampe tebeglūdi…
***
Tiksės beprasmis laikrodis, o metai skris…
Tiktai nebepakils aukštyn
Tas vėjas, paukščio sparnuose užmigęs,
Sustojęs laikas eglių šakose.
Tik šypsena širdy ir lūpose užgimus,
Bus mano visada ir liks…
Kada nuspręsiu ją padovanot,
Tada atgis ir padalins
Kaip saulės – šilumą širdies –
Visiems man artimiems…
Ir taps šilčiau.
***
Šiltam glėby pavasario nakties
Mėnulis supas debesų lopšy.
Nurimus priglundu tau prie peties,
Pavasariu džiaugiuos – juk tu šalia esi…
Brendu rasota pieva paryčiais sapne,
Parnešiu tau saulėtą rytą delnuose.
Tik apkabink, priglausk, mylėk mane…
Aš būsiu tau pavasario nakties vėsa.
Kai vyšnių žiedlapių prisnigs lėtai
Į mano plaukus, tik širdis žydės,
Jei būsi tu šalia – nevys žiedai,
Jie amžini – žiedai iš mylinčios širdies…
Švelnios lakštingalų trelės
vėsų vasaros vakarą
širdį užlieja ramybe, o sielą pabudina nerimui –
lauki kažko vis dar lauki…
šaukia kažkas vis dar šaukia –
skaičiuoti žvaigždžių voratinklį
sidabro mėnulio nakty…
Ir supasi pievoj rasotoj boružė tyliai ant smilgos
tarsi vaikelis lopšy…
Ak, kaip buvau pasiilgus
ir kaip seniai nemačiau –
tėviške, kokia tu graži.
Ruduo… Ruduo – kažkam auksinis,
O man – toks pilkas, murzinas ruduo.
Ta pilkuma dangaus ir debesys žemi,
Purvynas…
Rytais voratinklių pilni laukai
Ir telkšantis vanduo
Arimų vagose ar ant ražienų.
Nuplikę medžiai vieniši,
Nublukęs lapų auksas
Tręštantis purve…
Ir vienumos aštrus ir geliąs skausmas
Kasdien sunkia ranka parklupdantis mane…
***
Jau atsnigo Kalėdos…
Kaip pūkas lengvutis iš debesų
Nusileis mažas sniego kąsnelis…
Ir ištirps ašarėle ant skruosto…
Kūčių vakarą tyliai pakvies
Žiburys mus sugrįžti namo,
Lyg laivus švyturys šaukia naktį neramią
Grįžt į ramųjį uostą…
Ir pabūsim laimingi, nurimę,
Susitaikę pajusim – atleido…
O viltis širdyje sužibės, šildys, guos
Ir paliks amžinai mūs namuos,
Tai naktis stebuklinga rami
Ir išnyks ašarėlės nuo veido…
***
Baltoj tyloj nurimęs vėjas
Supsis medžių šakose,
Nupurtys žilą šerkšną nuo šakų ir palytės
Lediniais pirštais veidą…
Tarsi plunksnos
Iš debesų pagalvio leisis snaigės
Minkšti baltučiai patalai padengs laukus
Ir tu pajusi – metai baigias
Ir suskaičiuosi tarsi viščiukus
Neužbaigtus savuosius darbus,
Neišsakytus, pamirštus žodžius,
Kurie senokai guli dulkėmis apkritę –
Daugiausia – “ačiū” ir “atleisk”…
Galbūt suspėsi dar iki Kalėdų
Ką nors geriau, nei buvo, padaryt…
O gal jau nebeliks vilties,
O puriame sniege tik pėdos
To, kam skolingas amžinai lieki,
Nes jo jau nepavyt…
***
Mes mokomės prakalbinti linus
Kad juos suprastume, kai nori pasakyti
Kodėl palinko jų galvelės liūdnos
Kodėl nespindi melsvos jų akytės
Gal nori valgyti ir ko,
Gal nori gerti tyro vandenėlio
O gal jiems trūksta lašo dėmesio ir meilės
Širdies gerumo, rūpesčio žmogaus
Ar saulės šilumos iš žydrojo padangių mėlio
Mes mokomės prakalbinti linus
Ir reikia jiems ne dalį – visą širdį atiduoti
Kad kai prabils melsvi laukai į mus
Girdėtume jų skundą, raudą, dainą
Klausytume širdim, padėtume darbais,
Galėtume kartu su jais dainuoti.
***
Per pusnynus per pūgą ir vėją
Skrieja eiklūs žirgai, rogės skrieja
Neša džiaugsmą, gerumą jos neša
Ir dalina po žiupsnį po lašą
Tiems, kam trūksta, kas laukia, ko trokšta
Vėjas šuorais karčius žirgo bloškia
Ir pažyra lyg žvaigždės – snieguolės
Ir išnyra iš tolių, iš tolių
Eiklūs ilgesio – vėjo žirgai
Ei, klajūne, ar nepavargai,
Skriet, dalint žmogui laimę ir džiaugsmą,
Kai pritrūksi – iš kur vėlei gausi,
Kad užtektų visiems, kas ko trokšta ?…
Vėl tik vėjas karčius žirgo bloškia
Ir tik juokas iš rogių atskrieja –
Juk esu stebuklinga būrėja…
Juk žinau, kas ko laukia ko trokšta,
Duot lengviau, negu imti, ir dosnūs
Šiam pasauly visad daugiau turi…
Nepritrūksiu – juk žemėj gerumo
Tiek nedaug reikia duoti – po lašą…
Ir pasklis jis lyg ugnies šiluma
Nuo širdies prie širdies palengva…
***
na taip – vasaris liepia būt rimtam… juk dar žiema ir dar mes šalčio laukiam…
bet pasakyk – ar taip jau ir žiema – tavoj širdy, tavam kieme, tavoj palaukėj…
jau tirpsta sniegas vidury dienos, jau uždegė savas žvakes varvekliai –
ir širdyje tiek daug jau šilumos (vasari) – kad sugebėtum vardo žiemiško netekti…
vasariu būdamas žiemos – o gal – gal jau pavasario mėnuo…
ir kas tau būtent tokį vardą sugalvojo…
einu su viltimi šiandien namo – pavasaris širdy, žiema aplink – bet juk išauš rytojus…
ir ledo žvakės tirps ir bus šviesiau ir bus lengviau – ir mano meilė kaip pavasarinė saulė sniegą tirpdo…
aš jau mačiau, aš jau jaučiu – eiva – surasim mažą trupinį gamtos, kur jau gamta pakirdo…
***
Nuo Tavo rankų šilumos pražysta gėlės,
Nuo Tavo šypsenos sutirpsta sniegas
Ir paprastas švelnus žodelis tampa saulėtu šypsniu
To lūpose, kuris jį girdi…
Tu Moteris ir Motina – stebuklas
Tu saulėtos dienos nešėja
Ir židinio namų geroji vaidilutė
Neleidžianti ugniakurui išblėst…
Tad būk laiminga, Moterie,
Ir jauski vertę,
Kurią Tau įkvėpė Kūrėjas
Ir nešk ją išdidžiai per žemę
Paskleisdama savais kerais ir meile
Šilumą meilę, džiaugsmą tiems, kurie jo laukia
Ir netgi tiems, kurie jo dar nenusipelnę…
Nes Tu – gera ir mylinti, todėl
Atleidžianti klaidas ir išmintinga,
Avansu duodanti gerumą… ir todėl
prie Tavo kojų lenkiasi visi – ir net pasaulio galingieji…
Tavim jie džiaugiasi ir Tau dėkoja…
Tik Tau – jų Mylimai, jų Motinai, jų Moteriai…
***
Su rūkais, su tamsa, rudenine vėsa,
Vėl tyli, nebyli tarsi paukštė liūdna
Atplazdės pasibels vienuma pas mane
Ji apgobs man pečius sidabrine skara
Ir ledu virs širdis – bus trapi bet kieta
Tarsi daigas tamsoj sieloj dygs vienuma
Pamiršta apleista nei žalia nei balta
Nežydės, nelapos, nemylės niekada
Vienuma…
***
Auksiniais lapais nusėtas takas
iš debesų – jau ne gaivus lietus
o įkyrus merkimas…
Jau ruduo…
pilka padangė ir šlapių arimų kvapas…
atrodo jau ir sieloje tamsus rudens vanduo…
tačiau gamta – tokia stipri ir stebuklinga –
jos – ir žmogaus gyvenimas susijęs,
kasdienis pokyčio laukimas…
Tai – kaip žmogaus likimas –
tau dovanos pavasarį – vaikystę linksmą, žalią,
paskui – jaunystė – vasaros žieduos
Branda rudens – sunokę vaisiai ir javai –
tavi vaikai, anūkai – tavo sielos vaisiai…
Vėl gyveni, gal kiek atgal dairaisi…
tačiau, nejučiomis tolyn į gilų rudenį eini –
jau švelniai smilkiniai pabalę,
vėliau nudažo visą tavo galvą – lyg šarma…
žinai, kad nors ateis žiema,
nesenstanti išliks žmogaus širdis…
kol plaka ji – joje pavasario želmuo
ir vasaros žiedai ir stebuklinigi
auksiniai lapai rudenio vėsaus,
sunokę obuoliai, auksinis kviečio grūdas…
ir net žiemos prisiminimas –
ne speigai –
o nuostabūs prie židinio jaukaus
ramybe dvelkiantys šilti kasdieniai vakarai…
tad nebijokim mes savojo rudens…
***
Mano Lietuva,
mielas trapus lino žiede,
Tu jauna dar – ir tokia sava
Daug patyrus, vardų daug turėjus
Bet likai visuose Lietuva…
Ta šalis, kur išsirpsta mėlynės,
Kur čirena danguj vieversiai
O kai saulė pakyla, beržynuos
Ima skleistis žibuoklių žiedai….
Ko aš melsvą tik spalvą regiu,
Jeigu simbolis mūsų trispalvė?
Tai todėl, kad spalva tai linų
O dėl jų aš pametusi galvą
Lietuva ir linai – labai dera
Jie tvirti ir iškentę mūkas
Virsta drobe kuria dengia stalą
Per pačias nuostabiausias progas…
Lietuva – daugel metų kentėjus
Įvairių okupantų batus
Šiandien staltiesę balta užtiesus
Į gimtadienį kviečia visus…
Gera gimti – atgimti iš naujo…
Toks pavasario rytas šviesus
Su Gimtadieniu miela Tėvyne –
Su gimtadieniu – ir mus visus…