Rankšluostis
Vyšnių žiedai jau nubyrėjo,
Pradės žydėti obelis rausva.
Pro atdarą seklyčios langą
Girdėjosi rami daina.
Poškėjo staklės, slinko siūlai,
Ir nešė ataudus šeiva.
Ant rankšluosčio lininio liejos
Rinktinių raštų visuma.
Kiek čia sukaupta šilumos ir meilės!
Dar kvepiantys mėlynžiedžiu linu.
Lyg po lietaus nušvitus laumės juosta –
Jie šneka man kalba anų dienų.
Padžioviau juos šiandien prieš saulę,
Švelnius lyg šilkas, ilgus lyg keliai…
Nuo laiko rankšluosčiai seniai nubalę,
Tik neišdilo raštuose mieli veidai.
Padėkosiu žemei
Jau nuvargus saulė leidžias,
Gulas miško pataluos.
Palydėsiu spindulėlius,
Kurie degs dangaus skliautuos.
Parymosiu dar šešėliuos,
Kol vakarė suliepsnos.
Lauksiu, kol tekės mėnulis,
Ir naktis skara užklos.
Rytą vieversėliu kilsiu
Sveikint saulės tekančios,
Gimtai žemei padėkosiu
Dosnumu versmės gilios.
Skuba suktis mano dienos
Su saulele nuolatos,
Nujaučiu, kad baigias kelias
Tos kelionės žemiškos.
Linarūtis
Ak melsvi, melsvi linai,
Mėlynavo jų laukai.
Tiesūs buvo jų koteliai
Žiedai kaip akys mergelių.
Peržydėję geltonavo,
Jų galvelės skambaliavo.
Kai nunokdavo visai,
Nuruduodavo laukai.
Prasidėjus linarūčiai
Vėl atgydavo laukai:
Švietė iš toli skarelės,
Sijonėliai ir bliuzelės.
Pilnas laukas rovėjėlių,
Linksmų kaimo moterėlių.
Rovė saujon linelius,
Rišo dailius pėdelius.
Minutėlei jos sustoję,
Elžbieta, Ona, Petrona,
Janina ir Paulina ,
Traukė dainą kaip viena:
– Aš pasėjau du liniukus , oj
Du liniukusmėlyniukusoj joj jojjojjoj ,
Ir išdygo du liniukaioj,
Du liniukaimėlyniukaioj joj jojjoj joj.
Vakare toks vaizdas buvo –
Lyg laukan avių priplūdo
Ramiai žolę pešančių –
Daug rudų dailių gubų.
O kai saulė prie laidos,
Namo skuba rovėjos.
Ten jų laukia jau vaikai,
Ruošos darbai, gyvuliai.
Žemė
Ak, žemele tu gimtoji,
Paklusni tarsi šventoji.
Negi tau nė kiek neskauda,
Kai visi tik gaudo naudą?
Karo tankais išmaurota,
Prievarta nacionalizuota,
Laukai platūs, melioruoti,
Be namų, tarsi nušluoti.
Po daug metų atgauta,
Rodos, vėl tapai sava.
Daug sudėjome vilčių,
Suplanavome darbų.
Bet įstatymai nauji
Leidžia pirkti kiek gali,
O vėliau ją išparduoti,
Lobti ir neraudonuoti.
Visiems riečiasi nagai
Išdraskyti ją visai.
Dar ir giminų intrigos,
Širdys godžios ir pavydžios.
Gviešiasi tų trupinių,
Lyg jie laimę atneštų…
Prigludau prie medžio gimto,
Kad širdis prie jo nurimtų.
Bet girdėjau jo dejonę,
Graudų skundą, abejonę:
– Čia stovėt vienam sunku,
Šakos lūžta nuo audrų.
O ir drasko man šaknis
Plūgais svetims žemdirbys –
Prie kamieno kuo arčiau,
Mat jam arti aš kliudau.
Širdimi su juo kalbėjau,
Savo nerimą išliejau:
– Ak, žemele mylima,
Kodėl tu taip darkoma?
Ką meni?
Jei manęs kas nors paklaustų:
– Ką šiandien gražaus meni?
Negalvojus atsakyčiau:
–Tautą Baltijos kely!
Rodos čia visi suėjo
Seni, jauni ir maži,
Nešdami aukštai trispalves,
Dainų posmus traukdami.
Nuotaikingi, pakylėti
Didelės gražios vilties –
Laisvę savo atkovoti
Ir gyventi tik laisviems.
Senelis Lėvuo
Saulelei tirpdant baltą sniegą,
Lėvuo puikuojas savo galybe
Ir tarsi tėvas plačiapetis,
Prausia krantus vandens gausybe.
Kai pasipuošia baltais žiedeliais
Ievų krūmynai šlaituose,
Mūsų senas, mielas upelis
Vis dar džiaugiasi savo tėkme.
Žaliems žiogeliams grojant pievoj,
Senelis niurzga, pyksta vis,
Aprimsta, kai vanduo nusenka –
Nebėr galybės, ir prisnūsta jis.
Taip bėga mėnesiai ir metai,
Viskas pulsuoja: aukštyn – žemyn…
Ir mes, kaip tas mūsų upelis,
Trokštam judėti pirmyn.
Malonūs sapnai
Kaip gi nesapnuoti gimtinės brangios,
Melsvo uogų šilo, jo žalios skaros.
Pilko vieškelėlio ir lauko rugių,
Mėlynų „vasylkų“, danguje – žvaigždžių.
Gilaus šulinėlio, jo svirties senos,
Tyro vandenelio iš versmės gilios.
Kaimynų trobelių su baltais langais,
Krykščiančių vaikelių įvairiais balsais.
Ir sapne jaučiuosi, kaip kadais tada
Su visais kalbuosi mums brangia tarme.
Matau – šienas džiūsta, kvepia pradalgiuos,
Grėbdamos mergelės daineles dainuos.
Vargai rūpestėliai skamba dainose,
Meilė ir ramybė glūdi širdyse.
Kaip gi nesapnuoti gimtinės brangios,
Tų žmonių malonių, jų gražios šnektos.
Tėviškės gluosniai
Prie vieškelio pilko, dulkėto,
Pasvirusių gluosnių žalių,
Motulė vis dairos į kelią,
Vis laukia sugrįžtant vaikų.
Vis žiūri, bet jų nesulaukia.
Pabosta prie vartų senų.
Nuleidus galvelę sugrįžta
Į trobą prie savo darbų…
Šiandien jau namučiai sukrypę,
Nudriskęs ir stogas šiaudų.
Kieme nematyti motulės,
Nebėra ir vartų senų.
Ir senojo gluosnio šakelės
Vis lūžta nuo vėjų stiprių,
Krūmynais ir kiečiais apaugęs
Takelis link mano namų.
Kas man Tėvynė?
Kas Tu man, Tėvyne,
Klausiu aš savęs?
Širdyje, mintyse
Aš – dalis Tavęs.
Ar Tu okupuota,
Ar esi laisva,
Ar bėdom aptekus,
Tu vis vien mana.
Miela kaip motulė,
Brangi ir sava,
Šaknimis įaugau
Kaip liepa sena.
Šaknys išsiraizgė
Amžių glūdumoj,
Nuo Šventosios klonių,
Mūšos lygumoj.
Šaknys tos – stiprybė
Mano praeities,
Be jų aš smiltelė
Būčiau pakelės.
Mano ainiai guli
Nuo seno ramiai.
Aukštaitijos žemele
Užkloti lengvai.
Kartoju: man Tėvynė –
Likimo dovana,
Myliu kaip Motinėlę,
Nes ji yra viena.
Vaikystė gimtinėj
Atminty gimtinė, didelis kiemas, žolė žalia,
Troba balta medinė ir moline asla.
Pilkų klevo staklių ramus bildesys,
Liejas rinktas raštas lino rankšluosty.
Sode tartum takas drobė ištiesta,
Saulėj raibuliuoja kaip Vaivos juosta.
Prie gryčios darželis, aptvertas tvora,
Kvepia ten nasturtės ir žalia rūta.
Dar gimtinę mena rūgštūs obuoliai –
Tamsūs „černogūzai” tartum kamuoliai.
Palaukėj berželis, nuleidęs šakas,
Rytmečiais saulėtais barstantis rasas.
Pievoje kerojo alksniai milžinai,
Gegutėm kukavom būdami vaikais.
Barėsi močiutė –rūpestėlis jai:
„Krisit kaip varliukai žemėn negyvai!”
Visą kaip tikrovėj aš regiu sapne,
Permąstau pabudus – jau taip nebėra.
Sapnavau savus
O pilkasis vieškelėli,
Pilkas, žvyro kaspinėli,
Kiek ėjau, kiek keliavau,
Ir šiandien sapne matau:
Sausroj – dulkėse paskendęs,
Siaučiant darganom rudens –
Ratų vėžėm išvagotas,
Pilnas drumzlino vandens.
Sapnavau – skubu namolio,
Nes namuose jau visi –
Sesės, brolis ir tėveliai –
Laukia manęs dirbdami.
O ant stalo vakarienė –
Molio dubeny sriuba,
Kiekvienam lėkštė padėta,
Tik manęs dar vis nėra.
Nors labai skubu namolio
Tuo mielu pilku keliu,
Kažkodėl jie taip man toli,
Kad pareit vis negaliu.
Pabundu, krūtinėj šalta…
Kur, išties, aš taip skubu?
Juk ten niekas nebelaukia,
Nebėra ten net namų….
Ak melsvi, melsvi linai,
Mėlynavo jų laukai.
Tiesūs buvo jų koteliai
Žiedai kaip akys mergelių.
Peržydėję geltonavo,
Jų galvelės skambaliavo.
Kai nunokdavo visai,
Nuruduodavo laukai.
Prasidėjus linarūčiai
Vėl atgydavo laukai:
Švietė iš toli skarelės,
Sijonėliai ir bliuzelės.
Pilnas laukas rovėjėlių,
Linksmų kaimo moterėlių.
Rovė saujon linelius,
Rišo dailius pėdelius.
Minutėlei jos sustoję,
Elžbieta, Ona, Petrona,
Janina ir Paulina ,
Traukė dainą kaip viena:
– Aš pasėjau du liniukus , oj
Du liniukusmėlyniukusoj joj jojjojjoj ,
Ir išdygo du liniukaioj,
Du liniukaimėlyniukaioj joj jojjoj joj.
Vakare toks vaizdas buvo –
Lyg laukan avių priplūdo
Ramiai žolę pešančių –
Daug rudų dailių gubų.
O kai saulė prie laidos,
Namo skuba rovėjos.
Ten jų laukia jau vaikai,
Ruošos darbai, gyvuliai.