Lino žiedui
Melsvas lino žiede, kur tave išvarė
Iš lygiųjų mano tėviškės laukų?
Kas primins mamos drobinę baltą skarą
Ir mėlynę skaisčią mylimų akių?
Dar menu laukuose, lyg dangaus mėlynę
Spindinčius linelių melsvus žiedelius.
O ant mūsų stalo baltą drobę lino,
Bąlančius sodely drobių takelius.
Rudeniui atėjus, lino liemenėliui
Tekdavo iškęsti begales kančių,
Suverptas, išaustas, drobių ritinėlių
Raštais puošė mūsų nuotakų kraičius.
Dabar gi, nei staklių, nei sesers ratelio,
Liko tik muziejuje dar pažvelgt į juos…
Ir kažin, Tėvynėj ar berasčiau kelią,
Prie kurio linai žydėtų dar laukuos.
Ir nebėra žiedo, melsvo lino žiedo,
Rankomis senolių sėto ir auginto…
Todėl liūdnos svajos, ašara nurieda,
Lino žiedo gaila iš mūs laukų išginto.
Čia mano Tėvynė
Kraštų, kuriuose būti teko,
Yra spalvingų ir gražių,
Bet tėviškėlės mielo tako
Tenai aš niekur neradau.
O jis mane iš tolių, tolių
Vis kviečia grįžti į čionai,
Kur kauburiai kapų senolių,
Kur ąžuolai kaip milžinai
Laukuose lyg sargyboj stovi,
Nebijo vėjų nei audrų.
Kur pirkios primena senovę
Prie kaimo vieškelių pilkų.
Čia numylėtos dainos aidi
Tėvų dainuotos dar seniai,
Čia mokiausi aš pirmą raidę
Pažinti ir ištart gražiai.
Prabėgo čia mana vaikystė
Su piemenėlių dainele.
Vėliau jau teko man išklysti,
Kur laukė sunkesnė dalia.
Joje ir priespauda, ir tremtys,
Persekiojimų baimė karti,
O jaunystėj norėjos gyventi
Ir pasiekti, ko esam verti.
Kai priespaudos numetę naštą
Pasijutom ir vėl laisvi,
Vėl žvelgiame į gimtą kraštą
Tarsi vaikystės akimis.
Nors daug iškentus mūs Tėvynė
Man vėl atrodo taip graži,
Kad tuos takus, kuriuos čia myniau,
Lig šiol nešiojuosi širdy.
***
Aš žinau poetu man nebūti, nes nemoku skaityti širdžių,
Nes toliausiam planetos kamputy, vien tik tavąjį balsą girdžiu.
Aš žinau, poetu man netapti, nes dažniausiai nebūnu savim,
Nes širdis man laisvai gali plakti tik tada kai esu su tavim.
Aš žinau, kad nebūsiu poetas, nes temoku dainuoti tik sau.
Nes blaškausi nerasdamas vietos ir tik tavąjį veidą matau.
Aš žinau poetu man nebūti, nes tave tiktai vieną myliu
Ir savęs išdalint po truputį aš kitiems niekada negaliu.
Aš žinau ne poeto aš daliai, nes mažiau aš kalbu, – vis tyliu,
Nes tik tau aš paskirsiu žodelį ir gražiausių pasaulio gėlių.
Aš kitų eilėmis nepaguosiu, nes aplink per daug blogio matau,
O eiles, kiek aš jų beeiliuosiu, visos jos bus paskirtos tik tau.
Kai pavasaris arti
Pavasaris soduose sninga
Žiedlapiais vyšnių baltais,
Džiaugiasi žemė laiminga
Kvepiančiai sodų žiedais.
Pavasaris žemei dalina
Džiaugsmą dosnia ranka,
Greit akimis melsvo lino
Pažvelgs žemelė pilka.
Tik veltui gegutė rytą
Man apie laimę kukuos,
Nors žemėn pavasaris grįžta,
O man jau šarma plaukuos.
Mūsų dienos
Kartais mūsų dienos skuba pirmyn žirgo šuoliais,
Kartais srovena iš lėto, lyg upės tėkmė atsargi.
Ir visos pradingsta visatos žvaigždėtuose toliuos
Lyg lašas lietaus okeanų sūriam vandeny…
Kartais prisimena mus kurį laiką gedinčios širdys,
Kartais pamiršta mus greit tarsi sapną nakties,
Juk laiko tėkmėj dingsta veidas ir balso jau nieks nebegirdi,
Net likę darbai po kiek laiko netenka vertės.
Mes dingstam lyg dulkės, lyg dūmas tarp amžino vėjo
Ir, rodos, gyvenimas mūsų netenka prasmės.
Tai kas gi mes esam? Kuo buvo visi, kas nuėjo
Į amžiną praeitį? Kas tie – ateinantys iš ateities?!
Kur mūsų Tėvynė
Kur mūsų Tėvynė? Ar ten kur mes gimėm ir augom?
Kur džiaugsmą ir kančią sutikom širdim atvira?
Kur atmintį mūsų vaikai ir anūkai išsaugos,
Kol patys išnyks po smiltim tėviškėlės puria?
Ar ten, kur mes prieglobsčio ieškom nuo vargo pabėgę?
Kur tampam, kaip daugel, benamiais, pilkais – ar tenai?
Kur tam, kad gyventume, dirbame kiek tik pajėgiam
Ir džiaugiamės, jeigu užmoka už tai kupinai.
Mums gera tenai. O vis tiek, kai kada susimąstom,
Kodėl mums prireikia svetur savo laimės ieškot?
Juk norim visi per tėviškę nešt savo naštą
Ir norim šią naštą tėviškės laimei aukot.
Tai kugi Tėvynė? Kur mūsų gyvenimo uostas?
Kur mūsų palaima? Na, kur tu, Tėvyne, esi?
Širdis sako man:-Ji ten, kur gali pasiguosti,
Ir suprastas būsi. Ten tavo palaima šviesi.