Leisk mylėti
Leisk mylėt tave, vėjau,
Galingą, vyrišką ir rūstų.
Velnioniškai stiprius tavus kerus
Stabdyt sunku ir – nepavyksta.
Leisk mylėt tave, lietau,
Dulksną ir kibius lašus,
Pagirdančius paukštelį, augalą ir šulinį,
Kol nuobodus ir įkyrus tampi.
Leisk mylėt tave, saule,
Taškelį, danguje suspindusį,
Pasieki laukiančius, mane
Ir motinišku prisilietimu šildai.
Leisk mylėt tave, žeme,
Tylią, dosnią, turtingą.
Šaltinyje kantrybę saugai,
Kai trypiama ir mindoma.
Leisk mylėt tave, žmogau,
Gražų, dorą, mąstantį.
Jei šalia nėra tavęs,
Gyvent nyku, liūdesys spaudžia.
Leisk mylėt tave, gyvenime,
Didžiausią gautą dovaną – vienintelę!
Čia vėjai plaikstosi ir triukšmą kelia,
Čia lietus lyja ir dienos niūrios.
Čia maloniai nuteikia saulė glamonėdama,
Čia junti žmogų, jo alsavimą.
Be to gyvent būtų neįmanoma
Ir žemė būt – šalta, bauginanti.
Išgerki vyno
Paimkime taures ir įsipilkim vyno,
Visi, kas turime, o kas neturi –
Įpils bičiuliai, esantys šalia.
Lėtai pakelkime prie lūpų
Ir pasimėgaudami gerkim, kol gyvi.
Už laiką žemėje turėtą,
Ir už dienas, viltingas ir dosnias,
O kartais purvinas ir vienišas.
Išgerkime svajonių vyno –
Pajusime krūtinėj šilumą ugnies.
Raudonas vynas maloniai svaigina –
Tad sudaužykim taurę krištolinę
Į duženas gyvenimo stiklinio…
Už laimę savo ir bičiulio,
Už gėrį pasaulio to didžiulio.