Arimą sapnuoju
Sapnavos man nebaigtas arti arimas-
Per sapną kakta išrasojo.
Kaimietis esu nuo gimimo,
Kaimietiškai žemę sapnuoju.
Akių neatmerkęs, ir šįryt
Girdžiu – taip pažįstamai gaudžia,
Tikriausiai, jau budinas šilas
Arimo gale prisiglaudęs.
Rytais ten saulėtekį košia
Neretintos šakos beržyno,
Ir iškelia klevas šakotas
Virš lauko didžiulę žydrynę.
Esu nuo gimimo kaimietis,
Arimą dažnai aš sapnuoju,
O rytą, giliai atsikvėpęs,
Vėl dieną kaip dirvą vagoju.
Gyvenimo kely
Štai medžių viršūnės vėl paukščiais aplipo.
Vėl vakaro ūkas. Padangė rausva.
Atvėsusi saulė greit mišką apleido.
Ataidi iš sodžiaus neaiškiai rauda…
O kelias vingiuoja per kalnus ir gojus,
Ir aš šito kelio keleivis esu.
Žinau, šis gyvenimo kelias – ne rojus,
Žinau, jog man skirta keliaut tuo keliu.
– Ko skubat, praeiviai? Trumpam bent sustokit.
Pavargot ir jūs…Pailsėkim drauge…
Pažvelkit į tolį kaip debesys skrieja!
Gal taip mus apleidžia ir viltys?.. Deja,
Kartu taip ir tolsta vaikystės svajonės,
Kurių nepavyt sunkiame kelyje…
Tai kam jūs kankinat mane, abejonės?!
Ir vėl išgirdau: – Mums sustot nevalia!
Ant Zaraso ežero
Laivelis mūs tolsta nuo kranto.
Mums moja žuvėdra balta.
Virš žydrojo ežero ploto
Nuaidi manoji daina.
Daina mus į tolį palydi,
Kur gęsta vakarė žara,
O aidas garsus atkartoja
Birželio tyliam vakare.
Jau mėnuo virš miesto pakilęs
Pažėrė į gelmę žvaigždes,
O mūsų laivelis vis irias,
Pakėlęs į laimę bures.
Pakrantėj pasviręs berželis
Užsnūdo belaukdamas čia.
Tik Šaltupės mažas upelis
Mums šnabžda, jog laukė slapčia.
Gimtoji trobelė
Vaikystės pasaka, trobele mano!
Ar dar esi?!
Ir nerimas širdies sutvinksi smilkiniuos.
Ir…virpulys nubėga kūnu…
Nebėr vaikystės pasakos
Tik akmenys keli sukniubę meldžias;
Jų skruostais ritas ašara gaili.
Jaučiu, kaip širdgėla į sielą skverbias:
Negrįš čia pasakos…
Negrįš…
Jau ne…
Ateikite, basi vaikystės atminimai,
Nušluostyt ašaras
Švelnia
Ranka.
Slogi tyla.
Po gimtą kaimą klaidžioja
Pabjurusi
Diena.
Prisėskite arčiau, tikri draugai, vaikystės atminimai,
Tik jūs ir likote
Iš tų džiugių
Dienų…
Laukinės gėlės
Žalių laukų ir pievų gėlės
Įstrigo atmintin giliai.
Tai jos vaikystėj lyg undinės
Mane viliodavo tenai:
Kur prausė beržus tirštas rūkas,
Kur margos gėlės lankose,
Kur murkė mažas upeliukas,
Paskendęs pievų gėlėse.
O pievų gėlės, lauko gėlės,
Jūs mano dvasios atgaiva!
Jūs šviesios džiaugsmo kibirkštėlės
Tamsiausios` sielos gelmėse!
Tikiu gėle. Tikiu žole.
Tikiu Nežemiška galia!
O, Viešpatie, jei sugebėčiau
Gražiausius posmus Tau sudėčiau!
Iš Zodiako ženklų gyvenimo
Nuo kalno Šaulys į žvaigždes strėles leido.
Žvaigždės krito į jūrą ir Žuvys jas gaudė.
Vanduo taškės…Šimtais sūkurių plūdo…
Mergelei išvyst savo veido neleido – tik maudė…
Žalias jos akis ir kasas, iš žolių supintas,
keistuolis Vandenis paglostyt norėjo…
Mylėjo slapčia, todėl nežinojo
kaip elgtis su ja
___ ___ ___ ___ ___
Jūra jam nieko nesakė –
vaitojo!
Pagal M.K.Čiurlionio paveikslą „Tiesa“
Tiesa
Į šviesą veržias naktiniai drugiai…
Tai netikra Dangaus Šviesa!
Tai – žvakės liepsna!
Ir pražydo obelys anksti
Pražydo obelys anksti.
Žiedai, kvapniais kvapais patvinę,
Nušvito saulės apšviesti
Lyg būtų laumių užburti.
Kokia čia aplinka gaivi!
Kaip spindi žiedlapiai ištiškę!
Kaip skrieja debesys lengvi
Švelnaus vėjelio genami!
Tai tu, pavasari svaigus,
Užbūrei dangišką žydrynę
Bei praskleidei žiedų lapus, –
Baltas kasas iš jų supynei!
Gimtinės tu neužmiršai:
Apskriejęs tolimą mėlynę
Tu vėl pas mus apsilankei –
Žiedais vėl papuošei Tėvynę.
Na ką, pavasari šaunus,
Sušokim linksmąjį suktinį!
Galbūt, mes būsim pirmutiniai,
Kurie sušoks šiandien suktinį?!
Pagrok, vėjeli, mums greičiau!
Nelauk saulėlydžio atklystant!
Begrojant bus visiems smagiau!
Prašau – pagroki mums greičiau!
Obels žiedai lyg užburti
Atgijo vėjo sūkury!
Jaunystė sukas įstabi,
Kaip tie žiedai – balti balti..
Neškit, vėtros, audras!
Greit užtemdė padangę lietaus pranašai,
Ir žydrynė visa tuoj ilgam apsiniaukė.
O tenai viršum girios grėsmingi žaibai
Šmaikščiais kirčiais neperstoja debesis vaikę.
O, tos vėtros! Jos daužos galingais sparnais
Į žaibų išvagotą, pajuodusį skliautą!
Neškit, vėtros, audras, nes gimiau tais laikais –
Tais audringais laikais – žiauresniais net už skausmą!
Šitaip siaučia audra! Gal ji greit nužaibuos
Ir paliks nykiai giriai dar viltį atgimti?..
Neškit,vėtros, griausmus, nes bijau tos tylos –
Tos klastingos tylos – kraupesnės net už mirtį!
1972 05 24
Vėjas kopose
Kaip vėjas greit vartosi kopose!
Kaip šalta, nyku…
Ir velnias mane šičia atnešė
Tokiu nedėkingu laiku?!
Aš stoviu ant kopos pakraupęs:
Kokia maišalynė bangų!
Jaučiu, kad kantrybė jau baigias…
Ir tuoj nueinu.
Vėjo išdaigos
Užkliuvęs vėjas už tvoros
Susuko lizdą ties alyvų krūmu!
Gal jis šią naktį čia nakvos,
Nes jam nereikia ištaigingų rūmų?
Jo rūmai – žemės kamuolys, –
Jų stogas – debesų karūnos!
Jis šitų rūmų tvarkdarys
Ir kur norės – tenai ir tūnos.
Ir nesiklaus savos audros
Po kokiu krūmu jis nakvos.
Audra jam šito neatleis:
Jį visą išvanos žaibais…
___ ___ ___ ___ ___
Taip būdavo ne vieną kartą.
Be to ir šįsyk neapseita.
Jūra uragano glėby
Susimaišė jūra su dangum!
Vėtros staugia neišpasakytai!
Dreba vilos durys ir langai,
O už lango – vien audros vaizdai:
Susigrūdę debesys aukštai,
Grumiasi lyg upėj ledo lytys.
O žaibai juos skaldo įžūliai
Ir negali nieko padaryti!
O lietus vis pliaupia įkyriai!
Ir danguj žaibai siaubingai švyti!
Kaip man baimę iš savęs išvyti,
Kai riaumoja virš galvos griausmai?!
Monologas su dangaus Aušrine Skaistakalny
Ar jauti,
kaip sunkiai alsuoja naktis
įstrigus Nevėžio kilpoj?
Ar regi,
kaip žvaigždės keistai
upės vingyje šviečia,
ir kaip mėnuo,
bangų užliūliuotas,
į sapnų pasaulį kviečia?-
Tur būt, prieš lietų…
Va! Kieno ten ranka?
…Tai sausuolio šaka
sudie
mums tiesia.
Labos nakties
Labos nakties,
Aušrine, dangaus princese.
Tokia būties mūs realybė
Laiko tėkmėje paskęsime visi. (L.K.)
Uždėjęs ranką ant peties
man laikas tarė: – Kelkis! Einam!
Ir… jau guliu aš vystykluos…
Ir čiulptuku mažu džiaugiuos…
Ir man nerūpi šitas – einam…
O iš tikrųjų – jau einu!
Ir greit – gyvenimo keliu-
einu!
1.P.S. Tokia būties mūs realybė.
Nors iš tiesų esu dar nulis.
Ir tą paryškina čiulptuko nulis.
Užteks. Kalbėsiu iš esmės:
-Visus mus laikas atlydės
prie iškastos kapų duobės!
2.P.S. Tokia būties mūs realybė…
Audros panorama
Audra, audra, audra žydrynėje
niršo ir švaistės ugniniais kardais!
O vėtros, vėtros, vėtros girioje
groja noktiurną beržais išlakiais!
Giria skambėjo, būgnai tratėjo,
o šakos traškėjo kraupiais garsais!
Ir rodės man: niekad, niekad, niekad
audra šitos girios jau neapleis!
Antai netikėtai būgnai nutilo.
Audra išklydo savais keliais…
Ir tik tos eglės – keistuolės eglės –
dar gąsdino beržus rūsčiais veidais.
Lietuvai
Užgriuvo Tėvynę klastinga audra.
Galingi jos gūsiai pašėlusiai siuto.
O tu pakilai, iškankinta, liūdna,
Basa ir beteisė, link Auštančio ryto!
Supinkit jai, vėtros, gelsvąsias kasas!
Rasa, padabinki banguotus jos plaukus!
O aš – apkabinsiu ištiesęs rankas, –
Žinau, kad nustebsi manęs čia sulaukus!
Bet vėtros nepynė gelsvųjų kasų, –
Tik draskė ir draskė suveltus jos plaukus.
Tėvyne manoji, nejaugi čia tu?!
___ ___ ___ ___ ___ __ ___
Tik verkė ir verkė padangė apsniaukus…
1990 01 15