Iš ciklo ,,Raguvos girios baladės“
IV. Partizanų poetui Broniui Krivickui
(1919-1952, rugsėjis)
Vis laukei.
Į bunkerį laikas lašėjo.
Rašei, kad ateis
krištolinė žiema –
neatėjo.
Tik liūdnas rugsėjis,
tylus, paskutinis,
klajojo tamsiam pagiry.
Rytoj bus grumtynės,
nelygios grumtynės –
Tu žūti turi.
Sustojo rugsėjis
kaip pamestas vaikas,
blyškus, šviesiaplaukis.
Pasisveikino: ,,Sveikas!..“
Nesveikas…
Išduotas, parduotas
nelaukiu jau nieko.
Mirties tas šešėlis –
jis primena sniegą.
Jis primena miegą,
taip ilgą, taip ramų,
prie Pasvalio tėviškėj
obelys šlama.
Palinkusios neša
tos obelys naštą,
ir mes juk žadėjome
Laisvę parnešti.
Ne šūvį, o Laisvę.
Ne šukę granatos.
Deja, nesulauksiu –
Nutils automatas.
…Paminklą statys
tik po daugelio metų.
Sudie tau, rugsėji,
eilėrašti drauge,-
rytoj pagiry pasivys
ta kulka.
Putliškių kaimas,
nelygios grumtynės –
kovos pabaiga.
Paukščių gripas
Vaikeli!
Nebūk gegužiukas.
Juk lizde mano buvo
tik vienas kiaušinis.
Kaip mokėjau,
slėpiau jį ir šildžiau,
ir jame tilpo
visas pasaulis.
Tu – mano. Tik mano.
Tad manęs paklausyki.
Ar dar atmeni
pirmajį rytą,
kai lizdely
akis tu pramerkei?
Dar be balso,
švelnus ir pūkuotas,
vis dangsčiau,
kad rasa neužkristų.
Vaikeli!
Ne gegutės gal kaltos
kad tu gegužiukas?
Gal gripas?
Pažiūrėk, tarsi maras
liga mūsų giminę siaubia.
Jau ir gulbės, ir žąsys
negyvos prie upės parkrito.
O dar vakar
jos buvo skrajūnės,
vis į tolumas žvelgė
jų akys.
Nepamiršk,
kai tik rytas uždegs
savo skaisčiają ugnį,
tu nuskriski
prie upės atšlaimo
nusilenki
galingai jos srovei.
Tiek pavasarių,
tiek išlakiųjų
čia sutiko
triukšmingos mūs gentys.
Upė girdė jas, prausė,
nendrės supo lizdus
jų mažylių.
Ar prisimeni,
ten, prie alksnyno,
sužaliavusiam kranto medely
tu ir pats
šį pasaulį išvydai.
Aš tą rytmetį
skardžiai pasauliui giedojau,
o dabar –
nebylus mano balsas.
Neieškoki, vaikeli,
to pamesto grūdo,
jeigu gripas –
sulesti gali nesuspeti…
Pasidžiauk dar, žiūrėk,
Kiek žiedų čia pražydo.
Gal tarp jų pastebėsi
Ir baltuojančią plukę?
Ji juk manąją giesmę
tą rytmetį šildė…
…Koks tu didelis.
mano vaikeli!..
Jau ir lizdas per mažas,
ir maisto vis trūksta.
Laiko girnos vis mala ir mala.
O girdžiu aš tik viena:
ku kū!..
Viską sumala laikas,
vaikeli!..
Pamiršau aš
jau savo vaikystę.
Juk kalbėjo taip pat:
,,Gegužiukas “
Gegužiukas – tai aš.
Taip, tikrai juk buvau
gegužiukas, –
prisiminti nenoriu
to ryto, –
savo motinai kielei
aš išplėšiau širdį
ir bandžiau ją sulesti.
Bet nukrito kažkaip
ji ant žvyro,
ant spygliuoto
miško takelio,
ir grybautojai, ėję pro šalį
ją netyčia sumindė.
Atvirtau aš į kielę tada…
O dabar štai prašau:
tu nebūk gegužiukas
Neprašysiu,
geriau tegul gripas
kaip ir gulbes
pražudo mane.
Upė plauks
ir mane nusineš į gelmes.
Negirdėsiu to pikto ku kū
virš triukšmingų
birželio miškų.
Už mylių balta bažnytėlė
Marcele, drauguže tu mano!
Nebemūkia karvutė
žalių viksvų dirvonuos.
Marcele, kas čia per monai,-
nebėra tvarto ir pirkios?..
išvažiuosiu pravirkęs,
nei tavęs, nei gyvenimo tavo
nebesuradęs
netoli Pabradės.
Tik ežeras tyli,
ir pirties nebėra
ir tvora
jau sukrypo, suvargo.
Grįžti žmogus sužvarbęs
be tavo,,jak žycie“, Marcele…
O ar žinai, Domicelės
taip pat neradau.
Kaimynės sakė:
karas – kaip maras,
ta kolektyvizacija,
po to – melioracija,
po to – vaikai vanagai
ūkį sugriovė.
Va, ir nėr senovės…
Domicelė kaip celėj
kambarėlio bute
Antakalny gyvena
ir krosnies pati nekūrena.
Tik senas varnas
ten pro eglės šakas
sako, vis kranksi: kas?
Kas nutiko
tau Domicele?
Ko poteriauji
kaip vienuolė
toj celėj?
Juk tava bažnytėlė – už mylių.
Balta ir apsnigta.
O Antakalnis ne tavo vieta…
Tu neliūdėk…
2006-ujų gruodis.
Atsiliepiant į vyskupo Fulton J. Sheen maldą
dėl negimusių kūdikių dvasinio įvaikinimo
Tu neliūdėk, kad negimei,
sūnau.
Matai, pikta aš,
negraži,
į žiežulą darausi panaši.
Manai, kad palei krosnį
nebambėčiau:
,,Kodėl prie pensijos
vaikai nepriduria,
begėdžiai!..“
Tu neliūdėk,
prie krosnies dar ne aš.
Prie krosnies
gal senelė mano,
tokia linksma, žvali
ugnelę štai kūrena.
Nepažinai tu jos,
nepažinai manęs.
Žinok, sūnau,
Taip lemta buvo –
ką pažadėjau,
viskas žuvo…
Tik tavo vardą
Aš žinau,
kaip spindi akys,
nemačiau.
Turėjo ryškios būt –
kaip žvaigždės,
o šypsena –
kaip ryto kunigaikščio.
Tu angelas,
tu ten, aukštai,
tavęs nepalietė
pasaulio šio ūkai.
Norėsi – aplankyti mane,
nepanorėsi – ne.
Tu nebijok,
viena nesu,
šunelis loja. Nebaisu.
Ir aš tik šiaip
žvelgiu į sodą.
Nors kartais
lyg tavus žingsnius
girdžiu, atrodo…
Laiškas senelei Rozalijai
Mano senelė Rozalija į amžinybę iškeliavo 1950 – aisiais, kai aš dar neturėjau ir trijų metų. Ji, – mano mamos mama, – sūpavo 10 mažylių. Deja, keturi mirė ankstyvoje vaikystėje…
Baba Rozalija!
Ko žvelgi į tą juodąjį tunelį?
Sako, skrieji numiręs
jo tolin,
tarsi virstum rugjūčio žvaigžde.
Net suvokt nesuspėji, –
Į rojų pragarą.
…Man metai treji.
Tu tyli atsistojus kamputy.
Sijonas toks ilgas
kaip dosniojo angelo –
su aibe kišenių…
Vienoje –
Keli džiovinti obuoliukai.
Tik rūgštūs šiemet, –
mat ašaros kelios džiovinant
į skardą nubiro.
Kišėj kitoj –
Balta skepetaitė.
Ją audei,
kai dvidešimt metų
tau buvo,
tai už rytmečio rasą
baltesnė.
Dar kitoje –
tavo mirusio vaiko
Jonuko
šalti škaplierėliai.
Kitoje –
ir Juozuko, Bronytės.
Ir Pranuko –
toks linksmas, gražus
buvo vaikas.
Per vokietmetį
gimė ir mirė,
net tie kitataučiai
jo verkė…
Kaip gerai,
kad dar neskubi,
baba Rozalija.
O dėl ko škaplierėliai
kišenėj?
Pagal juos mažylius
Tu pažinsi?
Nebijok, jie tave susiras.
Nepamiršo baltosios skarelės,
tų rudų nunešiotų batukų
ir mažytės smulkios figurėlės…
Susiras.
…Prie karsto, matai tu,
ašaroja gyvieji.
,,Ten manęs nebėra,“- pasakytum.
Negirdi…
Akys jų tik gyveniman žvelgia,
lūpos taria vardus
jau savujų mažylių…
Neliūdėki,
baba Rozalija,
užaugs tie anūkai
jau be tavęs.
Tik nė vienas
neliks prie ūkio,
mokysis, eis į žmones –
tokia jų kelionė.
,,Būkit laimingi, vaikeliai,“ –
norėtumei sūnui
ir dukroms ištarti.
Jie tokie dar jauni…
„Būki palaiminta!“-
pirkiai norėtum sušukti.
Juk šildė tiek metų.
Bet sausa burnoj,
krūtinėj nėr oro,
ir lūpos atšalo
kaip ledas.
Štai ir Antanas ateina,
tavo žmogus.
Iš toli jis toks aukštas
ir jaunas atrodo.
„Dovanok man Rozalija,“- sako
ir ranką tau tiesia.
„Tu gi keturiasdešimt antraisiais numiręs,“- stebiesi
ir priduri, kad atrodo gerai.
…Ir einat abu
į tą juodają šalį.
Iš paskos tie vaikeliai maži.
Ir užgesta vasario dangus,
ir nutolsta pirkia,
kur prie karsto
trys dukterys liūdi
ir vyriausias – sūnus.
***
Partizanui Antanui Miknevičiui-Vilkui, žuvusiam 1945–ųjų rugsėjo 29- ąją.
Jau ruduo, pagelto lapai.
Nebeliko paskutinės
vis aplankančios vilties.
Negirdžiu iš už Atlanto
plaukiančių į mišką žodžių.
O tikėjom, o atrodė, –
jie visus namo parves.
Ko tas kraujas
čiurkšlėm bėga?
Aš dar jaunas, aš gyvensiu!
Nepražūsiu, tik slepiuosi
šitame juodam raiste.
Pergudraut bandau likimą
ir prašau nulenkęs galvą:
Pagailėk manęs, rūsčioji,
pagailėk manęs, lemtie!..
Pagailėk ir tu, šaltoji,
dar netiesk ledinės rankos,
dar nekirpk gyvybės siūlo,
besišiepianti mirtie.
Ji tylì. Jos akys žalios.
Be atodūsio, be kvapo.
Tartum rūkas paslaptingas
plauktų paruge nakčia.
Pamatai, – užgniaužia gerklę
ir žengi į juodą kapą,
pasiduodi jai be žodžių,-
imk mane, aš čia, aš čia…
***
Ruduo. Nutilo sodas,
Jau gęsta jo šviesa.
Kvatojasi apuokas
Kaip pragaro dvasia.
Cha! Iš toli trys gūdūs:
Cha cha ir cha, vėl cha!-
Sustojo laikas, rodos,
Nutrūko jo tąsa.
O miškas ošia dangui,
Mėnulis debesy.
Sustoki dar prie lango,
Pabusk, juk dar esi…
Vis laukei.
Į bunkerį laikas lašėjo.
Rašei, kad ateis
krištolinė žiema –
neatėjo.
Tik liūdnas rugsėjis,
tylus, paskutinis,
klajojo tamsiam pagiry.
Rytoj bus grumtynės,
nelygios grumtynės –
Tu žūti turi.
Sustojo rugsėjis
kaip pamestas vaikas,
blyškus, šviesiaplaukis.
Pasisveikino: ,,Sveikas!..“
Nesveikas…
Išduotas, parduotas
nelaukiu jau nieko.
Mirties tas šešėlis –
jis primena sniegą.
Jis primena miegą,
taip ilgą, taip ramų,
prie Pasvalio tėviškėj
obelys šlama.
Palinkusios neša
tos obelys naštą,
ir mes juk žadėjome
Laisvę parnešti.
Ne šūvį, o Laisvę.
Ne šukę granatos.
Deja, nesulauksiu –
Nutils automatas.
…Paminklą statys
tik po daugelio metų.
Sudie tau, rugsėji,
eilėrašti drauge,-
rytoj pagiry pasivys
ta kulka.
Putliškių kaimas,
nelygios grumtynės –
kovos pabaiga.