Mano sodo vaistažolės
Tokia gaiva sode: čiobreliai kvepia,
Medetkos išsiskleidusios ryškiais žiedais.
Tuoj raudonėliai sužydės: sukrautos žiedų kekės
Vilios stipriais svaiginančiais kvapais.
Švelnutės ramunėlės kukliai stiebias,
Jonažolės jau žydi ryškiai geltonai,
Melisos tuoj išskleis savuosius blyškius žiedus –
Pasklis po sodą aromatiniai kvapai.
Tramažolė štai išsiraizgiusi po visą sodą,
Visur jos aštrų svaigų kvapą pajunti,
O šalavijas, nors ir puošnius žiedus rodo,
Užuosti jį gali tik iš arti.
Kaip ir žmogus, žolelė kiekviena
Nepakartojama, žavi ir savita.
EGIPTAS
Lėktuvas. Skrydis. Tolsta Lietuva,
Mažytė, kaip lašelis po debesų skraiste.
Tik kelios valandos – ir jau žemynas kitas,
Toks keistas, nepažįstamas ir nematytas.
Štai Raudonoji jūra paslaptinga tyvuliuoja,
Aplinkui – dykuma, pliki kalnai boluoja.
Staigus nusileidimas. Karštis. Tvankuma.
Taip viskas netikėta, keista, lyg sapne.
Štai Šarm el Šeichas pasitinka palmių skėčiais,
O Raudonoji jūra jau į savo glėbį kviečia.
Vanduo skaidrus, gaivus ir šiltas,
Įvairiaspalvės žuvys plaukioja aplinkui,
Dugne – koralai, rifai paslaptingi,
Povandeninis grožis žavi slėpiningas.
Naama Bay kurortas – tikras rojus žemėje sukurtas,
Čia viskas taip gražu – jautiesi kaip užburtas:
Įvairiaspalvės gėlės, krūmai žydi, kvepia ir vilioja,
Dar nematyti medžiai, kaktusai, agavos, fikusai žaliuoja.
O vakarai tokie egzotiški, svaiginantys ir įspūdingi,
Kai viskas šviečia, keri, spindi paslaptingai.
Ir ta mėnulio gulinti delčia
Lyg dubenėlis žydrame dangaus fone.
Trumpa kelionė į Jeruzalę grąžina į tikrovę,
Kai naktį ilgą muitinėj prastovim.
Bet Negyvoji jūra nuovargį nuplauna:
Po nesvarumo pojūčio ir vėl jėgas atgaunam.
Jeruzalė – tai Kristaus kryžiaus kelio miestas,
Jo kojomis senasis grindinys paliestas.
Bažnyčia Kristaus kapo stūkso čia didinga,
Čia minios piligrimų randa sielai atgaivą, ramybę.
Aplankę įspūdingą raudų sieną,
Keliavome atgal į Šarm el Šeichą mielą.
Kita kelionė į Kairą kviečia,
Į Afrikos didžiausią miestą.
Atstumas tolimas, geri, nauji keliai,
Pro autobuso langą – monotoniški gamtos vaizdai:
Tik smėlis, žvyras, dykuma,
Atrodo, kad jokios gyvybės ten nėra.
Kairas – tiltų ir kontrastų miestas,
Aplinkui Nilą platųjį jis išsidėstęs.
Muziejus Nacionalinis užgniaužė žadą:
Kiek turtų, brangenybių, aukso, mumijų ir sarkofagų!
O piramidžių aukštis ir didybė!
O Sfinkso susimąsčiusio galybė!
Kupranugariai, dykuma, įkyrūs egiptiečiai,
Ir grožis, ir turtai, ir skurdas – viskas susiliečia.
Sudie, egzotiškas Egipte, lik sveikas ir žavingas,
Ilgai, ilgai dar liks prisiminimai įspūdingi.
Kelionės įspūdžiai
Ilgai keliavom Lenkija plačia:
Įskaudo nugaros, nutirpo kojos.
Bet Prahos grožis, Nepamuko statula
Ir čekiškas alus grąžino skolą.
Šveicarijos kalnuos pajutome gamtos didybę:
Viršukalnės snieguotos, upės, serpentinai,
Kriokliai, tarpekliai, tuneliai, šveicarų piramidės
Ir dieviškai gražus San Bernardinas.
Plojimais tuneliuos atbaidėme piktas dvasias,
Užtai mums Dievas puikų orą dovanojo:
Visur lydėjo saulė, šiluma,
Kalnų keliai tolyn, tolyn viliojo.
Lokarno klimatas-subtropikinis:
Čia veši palmės ir platanai, auga apelsinai.
Madžiorės ežeras atrodė begalinis,
Vingiuojantis tarp Alpių nesibaigiančių kalnynų.
Nors vakare Italija sutiko lietumi,
Bet iš kalnų ryte jau kilo saulė.
Smagiai riedėjom Apeninų kryptimi,
Grožėdamiesi nuostabiu kalnų pasauliu:
Rūkuos Ligūrija vaizdinga skendi,
Ir Genuja štai šmėsteli pro langą.
Siroko ir Mistralio vėjų globoje
Žavieji Apeninai tolsta miglose.
Gražuolė Nica pasitinka palmių skėčiais,
O jūra jau į savo glėbį kviečia:
Vanduo gaivus ir šiltas, krištolinis,
Maudynės naktį bus gražus prisiminimas.
Didysis pilies kalnas spindi paslaptingai,
O Ruporatos katedra-šviesi, didinga.
Senamiesčio siaurutės gatvės-labirintai,
Gyvenimas čia verda slėpiningas.
Štai Garibaldžio aikštė su plačiom arkadom,
Didysis kalnas-su vandens kaskadom,
O jachtų, jachtų-čia tokia daugybė,
Jos ištaigingos, gražios, spindinčios puikybe.
Monakas-nuostabi kunigaikštystė,
Ji – nenusakoma, ją būtina išvysti.
Egzotiški Monako sodai – įspūdingi:
Agavos, eukaliptai, kaktusai galingi.
Į grotą paslaptingą verta lįsti:
Čia stalaktitų-stalagmitų karalystė.
Aukštai kalne štai Princo rūmai stūkso,
O Monte Karle – kazino žymusis.
Sudie, Monake, Nica, lik sveika,
Mus kviečia jau Ispanija karšta.
Nors kelias tolimas, bet keičiasi vaizdai:
Tai jūra, tai kalnai, tai ežerai.
Abipus kelio vynuogynai plyti,
O tolumoj Pirėnai jau matyti:
Heraklio mylimosios kapas tai –
Ten užpilti akmenimis jos palaikai.
Loren de Mar kurorte saulė skaisčiai šviečia,
Ir jūra čia banguoja pamažu,
Paplūdimys platus ilsėtis kviečia:
Po Nicos akmenų jis minkštas ir švelnus.
Egzotiškos gatvelės – siauros ir spalvingos,
Sardanos šokis – liūdnas, ilgesingas.
Nuo vyno „Sangrija“ įkaista kraujas,
Ir liejas dainos, mezgasi draugystės naujos.
Kita diena į Barseloną kviečia,
Į nuostabų ir žavų miestą:
Štai ir magnolijos, akacijos, platanai,
Dangoraižiai, skulptūros, magiški fontanai.
Čia gotikinės katedros, bažnyčios švyti,
Čia architekto Gaudi kūriniai matyti:
Familia Sagrada su aukščiausiais bokštais ir koplyčiom,
Guelio parkas kaip tvirtovė įspūdingas plyti.
Kolumbo kolona didinga stovi,
Bulvaras Ramblo magiškai vilioja.
O kas drąsus, krauju nesibaisėjo –
Ispanišką koridą pažiūrėjo.
Andora-nykštukinė valstybėlė kalnuose.
Ji įsikūrusi Pirėnų šlaituose:
Namai, gatvelės, aikštės – viskas tarp kalnų:
Labai egzotiška, ir keista, ir gražu.
O Monserato kalnuose pajutom dangišką didybę,
Galingos uolos spinduliavo dieviška šviesa,
Madonos katedra ir vienuolynas skleidė čia ramybę,
O „Dievo pirštai“ saugojo važiuojančius sunkia trasa.
Flamenko šokius vakare žiūrėjom,
Grožėjomės ritmingais ir gracingais judesiais,
Ispanų dainos temperamentu žavėjo,
O makareną šokome savaip.
Prisiragavę vyno vyno rūsyje,
Aplankėm S. Dali muziejų.
Nors nežavėjo beprotybė jo kūriniuose,
Bet pamatyti visa tai tikrai vertėjo.
Pasienis. Tolsta jau Ispanija karšta.
O liūdna, kad kelionė greitai baigsis.
Dar laukia miestai Prancūzijos pietuose.
Dar jiems turėsime truputį laiko.
Ir štai viduramžių miestelis Carcasone.
Jame alsuoja praeitų laikų dvasia:
Pilis, gatvelės, sienos ir tvirtovė,
Ir krautuvėlės keistos – viskas kaip sapne.
Pralėkę Ronos upę, Avenjono miestą,
Didžiulę krokodilų fermą apžiūrėjom.
Pamatę įspūdingą roplių „siestą“,
Tolyn, tolyn į rytus vis riedėjom.
Aplenkę garsųjį Lijono miestą,
Panorom prie viduramžių dar prisiliesti:
Peruž miestelis – dailininkų meka.
Yra čia visko – ir nėra čia nieko.
Sudie, Prancūzija, sena, graži, žavinga.
Puiki kelionė jau beveik baigta.
Beliks prisiminimai įspūdingi.
Jau šaukia mus brangioji Lietuva.
Kelionė į Italiją per Vieną
Pralėkę Lenkiją, į Austriją skubėjom,
Pro autobuso langus raudonstogius miestelius stebėjom.
Prinokusių saulėgrąžų laukai rudavo,
Moliūgų plotai įspūdingai geltonavo.
Dunojaus upę tiltu pravažiavę,
Po Vienos miestą neužmirštamą keliavom:
Stepono katedra – aukšta, didinga,
Habsburgų rūmai stūkso įspūdingi,
Paminklas Mocartui ir Maro kolona,
Ir Vienos opera, ir rožių parko gaivuma.
Toliau per Austriją keliavom Priealpių keliais,
Stebėjomės žaliais kalnais ir slėniais, ir laukais.
Štai ir Italija! O bona sera!
Saulės autostrada važiuoti gera.
Vėl ilgas kelias, keičiasi vaizdai:
Tai vynuogynai, tai popiermedžiai, tai kukurūzų geltonuojantys laukai.
Ir vėl kalnai – žalieji Apeninai,
Vėl tuneliai, kalnų keliai ir serpentinai.
Ir štai Florencija, muziejus – miestas,
Žymiausių menininkų rankomis paliestas.
Tai miestas Dantės, Galilėjaus, Mikelandželo, da Vinčio,
Jų pėdomis senasis grindinys numintas.
Čia Santa Croce katedra garbinga,
Čia Sinjorijos aikštė, Arno upė vandeninga.
Santa Maria del Fiore katedra užgniaužė kvapą,
Tokio didingo įspūdžio ilgam ilgam užteko.
O vakare aplankėm Pizos bokštą lenktą,
Krikštyklą, katedrą vien baltu marmuru padengtą.
Kita diena į Romą kviečia,
Pasaulio amžinąjį miestą.
Nors kelias ilgas, bet aplink labai gražu:
Plantacijos gražiausių nematytų augalų.
Pakelėje kaip balerinos pinijos vilioja,
Liūdnieji kiparisai, Dzeuso užburti, žaliuoja.
Bazilikos didybei žodžių apibūdinti nėra,
Tai nenusakoma, tai – Viešpats, tai – šviesa,
Ramybė, sielai džiaugsmas, atgaiva,
Ją aplankyti – tikro kataliko pareiga.
Senoji Roma – neapsakomai graži:
Navonos aikštė, panteonas, fontanas Trevi,
Apgriuvęs Koliziejus primena senus senus laikus,
Bažnyčios, katedros didingos žadina jausmus.
Siksto koplyčia viską vainikuoja,
Mikelandželo menas čia triumfuoja.
Ryte kalnų keliais ir serpentinais
Važiavome į atstatytąjį Montekasiną.
Šis vienuolynas įsikūręs kalno viršuje,
Čia tvyroja ramybė, dvasingumas, Dievo artuma.
Neapolis mus pasitinka palmių skėčiais,
Gražuolės pinijos linksmai į miestą kviečia.
Santa Liučija įlanka, tvirtovė neįveikiama,
Egzotika čia tvyro kiekvienam kampe.
Vezuvijaus papėdėje-Pompėjos antikinis miestas,
Kur siauros tiesios gatvės kažkada nutiestos.
Išlikę sienos parduotuvių, teatro ir šventyklų,
Net viešnamio, pirčių ir smuklių, ir kepyklų.
Pražuvęs miestas lavos ugnyje
Išliks ilgai ilgai atmintyje.
Toliau mus kelias į Sorento veda,
O nuostabūs vaizdai vis atima mums žadą:
Kalnai, Tirėnų jūra, uolos, keteros boluoja,
O kelias kalnu kaip gyvatė vinguriuoja.
Ryte, palikę žavųjį Sorento,
Patyrėm širdžiai nuostabų momentą:
Į Kaprio salą dideliu laivu nuplaukę,
Išvydom tai, ko niekada nelaukėm:
Galingi kaktusai, granatai, fikusai žaliuoja,
Daugybė krūmų žydi, kvepia ir vilioja.
Tai tikras rojus žemėje sukurtas,
Tai – neapsakoma, jautiesi kaip užburtas.
Aukštyn aukštyn į kalną veda kelias:
Tai Anakapris, miestas tarp dangaus ir žemės,
Čia menininkai įkvėpimo semias.
Akselis Miuntė čia sukūrė tikrą rojų,
Kur susijungia gamtos grožis ir senovė.
Koplyčioj San Mikelės tyliai muzika aidėjo:
Tai dainos nemirtingo Šuberto skambėjo.
Sudie, mielasis Kapri, tu – nuostabiai žavus!
Mus kelias veda jau į Šiaurę ir Rytus.
Štai Umbrija, sena, žalia, mįslinga,
Sibilės – pranašės gyveno čia galingos.
Aukštai ant kalno – Asyžiaus miestas paslaptingas,
Senovinė dvasia čia dvelkia slėpininga,
Švento Pranciškaus aura jaučiasi jame,
Čia viskas ypatinga, keista lyg sapne.
Pranciškaus katedra labai graži, didinga,
Ją Džoto freskos puošia įspūdingos.
Ir vėl tas ilgas ir vingiuotas kelias,
Kuris link San Marino veda.
Tai nykštukinė valstybėlė kalnuose,
Titano aukšto kalno viršuje.
Akmentašys Marinas ją įkūrė
Prie Adrijos audringos jūros.
Ir štai Venecija – kelionės šios vainikas,
Ji įspūdį visiems laikams paliko.
Venecija – unikali, puiki, žavinga,
Čia Dožų rūmai, švento Morkaus aikštė, Katedra didinga.
Venecija graži kaip karalaitė išpuošta,
Prie jūros Adrijos ji išsidriekusi visa.
Nėra čia triukšmo, nei mašinų, nei tramvajų,
Čia susisiekiama laivais, gondolomis kanalais.
Siaurutės gatvės, prasilenkti vos gali,
Jas jungia tiltai, puošnūs ir lenkti.
Turgeliuose – spalvingos kaukės, suvenyrai, mezginiai,
Murano stiklo nuostabiausi dirbiniai.
Sudie, Venecija! Kaip gaila išsiskirti,
Kaip gera buvo visa tai patirti.
Kelionė baigiasi. Ir liūdna, ir smagu…
Skambėjo dainos ilgesingos mums visu keliu:
„Sugrįžki į Sorento“ ir „Santa Liučija“.
Tikiuosi, dar sugrįšiu čia, o “Sole mia”.
TYLOS REKOLEKCIJOS KULAUTUVOJE
Su nerimu ir baime į Kulautuvą vykau:
Bijojau tamsoje viena miške paklysti.
Bet pakeleivius draugiškus kely aš sutikau,
Nors slidinėjome šlapiu ledu, neteko mums parkristi.
Mus vedė dieviška tikėjimo šviesa,
Viliojo tai, kas buvo nepatirta.
Ramybė ir jaukumas pasitiko Jėzuitų namuose,
Čia broliais, sesėmis tyloj visi mes virtom.
Pirmiausia, ką patyriau, supratau,
Kad neregė buvau šiame gražiam pasauly,
Todėl prašiau aš Kristų, maldavau,
Kad praregėčiau, kad matyčiau saulę.
Kaip tas jaunuolis, pagailėjęs turtų didelių,
Jaučiau savų prisirišimų sunkią naštą.
Ėjau slidžiu pažliugusiu miškų taku
Ir maldavau palengvinti tą naštą nešti.
Tyla – kaip dykuma, didi ir paslaptinga,
Nugludina ji sielą iki pat gelmių.
Šėtono gundymai – tai mintys nuodėmingos.
Kaip mums iš jų išsivaduot sunku…
Ėjau mišku ir šlovinau Kūrėją.
Nors gruodis baigiasi, bet pilna žalumos:
Žali paparčiai, eglės, pušys, samanėlės –
Gyvybės pilnas miškas ir darnos.
Štai ir paukštelis linksmas medyje čirena,
Lyg šlovindamas Viešpatį – Kūrėją.
Genys darbuojasi, pušy smagiai tuksena,
Jam nesvarbu, kad jau žiema tikra atėjo.
Ir štai – stebuklas, Dievo dovana:
Pro debesų storiausią skraistę netikėtai
Išniro spindinti saulutė danguje –
Tiek daug dienų nebuvo ji regėta.
O kitą rytą – sniego baltuma:
Kaip nuotakos baltai pasipuošė eglutės.
Ir vėl mums dieviškai puošni Kalėdų dovana,
Kaip pasaka, kaip šventinė Kalėdų atvirutė.
Brendu per purų baltą sniegą ir mąstau:
Kiek daug puikiausių dovanų mums Dievas išdalina.
Juk iki šiol aš to nepastebėjau ir nesupratau,
Todėl nesuvokiau ir savojo pasirinkimo.
Aplinkui – balta ir gražu. Tyla, ramybė.
Man prieš akis – didysis Nemunas, platus ir vandeningas.
Taip troškau jį nors kartą šiemet pamatyti,
Ir štai prie mano kojų jis, tylus ir paslaptingas.
Ketvirtą tylos dieną saulė skaisčiai švietė,
Kaip vasarą ji lepino mus savo spinduliais.
Visas tylos dienas graži gamta mus melstis kvietė
Ir šlovint Viešpatį, gėrėtis Jo darbais.
Sužvilgo sniegas deimanto spalvom žaismingom,
Ant medžių krištolo lašeliai spinduliavo saulės nutvieksti.
Riedėjo skruostu ašara, ne liūdesio, o palaiminga –
Norėjau juoktis, džiaugtis savo būtimi.
Juk Dievas mums sukūrė tikrą rojų žemėj.
Jis – mūsų Tėvas, geras ir teisingas.
Kiekvienas iš Jo meilės įkvėpimo ir stiprybės semias.
Jo rankos glaudžia, apglėbia ir saugo rūpestingai.
Todėl dabar namo sugrįšiu ir be baimės, ir be nerimo,
Jau nebijosiu tamsoje viena paklysti,
Nes Tėvo mylinti ranka man rodys kelią
Ir negalėsiu iš to kelio jau išklysti.