Tėvui
Tarsi matau pareinantį Tave per sodą,
Ir žingsnius Tavo lyg girdžiu,
Tik mintys mano man pasako,
Kad nebegrįši niekados.
Tu išėjai, kai sodai puošės,
Alyvų kvepiančiais žiedais.
Palenkęs žilą galvą tyliai,
Atodūsiais giliais, skaudžiais.
Kaip trūksta, mielas tėve, Tavo rankų,
Ir žvilgsnio Tavo, rūpesčio švelnaus.
Palaimink mano žingsnius, mano dieną,
Tenai, iš aukštojo dangaus.
Kaskart pakėlusi akis į dangų,
Ieškosiu Tavo spindinčios žvaigždės,
Malda Tave aš aplankysiu vėlei,
O mano skruostu ašaros riedės.
Pavasariai ateis ir vėl praeis,
Kvepės palaukės žydinčiais žiedais.
Tave mintim aš apkabinsiu,
Paglostysi man galvą kaip kadais.
Regėsiu Tavo veidą atminty,
Su ilgesiu ir sopuliu širdy.
Gyvensi mano kasdienybėj kaip viltis,
Kol plaks mana širdis.
Vasara
Toli už miško barės vėjas,
Įpykęs blaškės tarp šakų.
Pravirkdė debesį , jis lietumi išlijęs,
Pagirdė žydinčią ramunę lauko pakrašty.
Jau vasarėlė įpusėjus,
Joninių laužus uždegė nakčia.
Papartis tyliai slėpė žiedą,
Kad nesurastų mylinti pora.
Kvepėjo laužas bulvėm kepamom,
Girdėjos juokas miško aido,
Skaičiavo vasara danguj žvaigždes,
Armonikos skambi daina netilo.
O kai nurimo šurmulys,
Lakštingalos giesmė staiga nutrūko,
Užmigo vasara nakties glėby,
Laukai rasos lašais pravirko.
Vasaros naktis
Gęsta vakaro žaros auksinės,
Supas žvaigždės Mėnulio lopšy,
Skęsta vasarą lydintis sapnas,
Tyliai medžiai užmiega nakty.
Basakojė rasa braido pievoj,
Barsto krištolą saujom Delčia,
Vėjas peršasi žvaigždei Aušrinei,
Audžia nuometą rūkas slapčia.
Atsiriekus beribės platybės,
Debesis miega Paukščių take,
Pasiklydęs šaltinio lašelis,
Supas žemės dulkėtam delne.
O virš tyliai miegančių pievų,
Aušra budina rytą šviesa,
Saulė kyla ir pievos pražysta,
Paukščiai dieną sutinka giesme.
Mamai
Miela mama,
Tavyje pasiaukojimas ir meilė,
Mano ateities pasaulis – tavyje,
Tavo delnuose – mano maža vaikystė,
Išsūpuota tyliai lopšyje.
Tu ilgesiu ir mintimis nukloji mano kelią,
Kai išeinu aš iš vaikystės,
Kai lieka pasakos namai toli,
Palaimini Tu mano žingsnius, mano dalią,
Pamokai nepaslysti ir suprast,
Kad pildosi troškimai ne visi.
Kai mano skruostu rieda ašara,
Ji atsispindi – Tavo akyse.
Kai nerimas mane kamuoja,
Randu paguodą Tavo žodžiuose ir širdyje.
Mama,
Dėkoju už tylias maldas, kad mano kelyje nebūtų vėtrų,
Nebūtų negandų, tik saulė šviestų,
Kad niekada netrūktų duonos, aukso lapais byrančio rudens,
Ar debesys išnyktų, ar žvaigždynai blėstų,
Tavo meilė amžinai gyvens.
Pavasaris
Jau saulė spinduliais bučiuoja žemę,
Pavargę paukščiai grįžta į savus namus,
Pirmais žiedais dabinas žemė,
Nuo jų kvapų jau oras darosi svaigus.
Švelnus vėjelis glosto liauną daigą,
Išvargusias nuo šalčio medžių svyrančias šakas.
Pavasaris matuojas žalią rūbą, rengias,
Iš džiaugsmo upės taškos, liejas į lankas.
Ir man nuo to širdį taip linksma, gera daros,
Taip norisi prie visko prisiliest.
Dangaus žydrumą nusikelt į delnus,
Ir prisiglaust prie artimo peties.
Jausmas
Skrenda klykiančios gervės į tolį,
Plėšo tylą šienautų laukų,
Aš apsvaigus nuo vasaros grožio,
Atsigėrus šaltinio vandens,
Vis brendu per gyvenimo brydę,
Laukdama auksaplaukio rudens.
Prisiskynusi saują svajonių,
Akimis trokštu glostyti žemę,
Pasibelsti į mėlį dangaus,
Ir įkvėpti gerumo, vilties,
Tarsi skęstantis oro gaivaus.
Pilną svaigulio taurę, kaip stygą,
Švelniai liečiant prie lūpų priglaust,
Ir išgert iki dugno lyg vyną,
Nepaliekant lašelio kartaus.
Aš nenoriu pamiršti to jausmo,
Žemės ilgesio, meilės širdies,
Ir trapaus šio gyvenimo džiaugsmo,
Ir pilnatvės šiandienos būties.