Tik lino žiedas šaukia
Jau neištart man žodžio,
kad juo sužeisčiau tylą,
ir neatskleist man grožio,
kuris žvaigždėm prabyla.
Sidabro saulėm naktį
viltim nuo skliauto rėčio
imi į vėjo taktą
sapnuodamas kalbėti,
kad nieks daugiau nelaukia
nei žvilgsnio, anei žingsnio,
tik lino žiedas šaukia,
tik dar krūtinėj tvinksi,
tik dar tolybėj ošia
manęs pasiilgus jūra,
kažkas dar rašo tošy,
giliai į sielą žiūri.
Žodžių drobė
Suausk mintis į lino drobę,
patiesk – lai saulėje išbals,
atrodo, kad sudėjai lobį
iš saulės, iš dangaus, vandens.
Įpynei tu godas viltingas,
vis liejai žodį iš širdies,
ir rodos – nieko jam nestinga,
nei paukščio sparno, nei vilties.
Norėtų – jis padegtų tolius,
norėtų – skristų lig dausų,
bet grįžta jis kaskart namolio,
prie ištakų, pradžios pradžių.
Kur paukštis suka lizdą medy,
kur šakos į padangę kops,
kur šaknimis giliai iš žemės
vis syvų savo būčiai trokš.