Žmogus
Žmogus kaip saulė šviečia ir šildo,
Papuošia Žemę žiedais
Žmogus ir saulė labai panašūs –
Jie tiktai skirias vardais…
Žmogų ir saulę uždengia debesys –
Daros pasauly tamsu…
O kai jie nuslenka, ašarom nulyja –
Vėl daug suspindi varsų…
Žmogus privalo būt žmogui saule,
Nesusivystyt rūku.
O jeigu saulė šviesti negali –
Te pūgoj spindi žiburėliu jaukiu…
Gyventi – degti
Juk gyventi – reiškia degti
Siekiuos, kovoj ir darbuos…
Aš nenoriu vien tik smilkti –
Trokštu degti visados…
Degsiu, degsiu ir sudegsiu –
Liks saujelė pelenų.
O sudegęs žole augsiu,
Tyliai ošiu berželiu…
Nieks nedingsta, aš nedingsiu,
Neprapulsiu po žeme –
Daigeliu gležnu išdygsiu,
Pražydėsiu ramune.
Dieve, padėk man degti,
Degt siekimuos ir darbuos.
Noriu kaitriai aš liepsnoti,
Bet nesmilkti be naudos…
Benamio godos
Vėl žiema. Aplinkui balta –
Kur prisiglausti, kur pasidėt…
Rūbelis menkas, man labai šalta…
Ir vėl per naktį reikės kentėt…
Pilvas vis burzgia – jis maisto prašo,
Bet nieko duoti jam negaliu.
O kad šuo būčiau, kaip spauda rašo –
Kvapnus ir sotus lovoj guliu…
Argi aš kaltas, jei šitaip lemta,
Kad aš užgimęs esu žmogum?
Lyja ar šalta, laukuose balta,
Aš vis dangstausi aukštu dangum…
O pagailėkit nors kaip to šunio –
Nebevarykit lauk iš namų…
O gal man imti ir nusikalsti?-
Kalėjime būtų sotu ir šilta, ramu…
Lietuva
Man Lietuva – sudiržę darbo rankos
Ir motinų kančia dėl žuvusių sūnų…
Man Lietuva – pražydę sodai, lankos
Ir vasaros diena, pilna darbų, dainų.
Tėvynė man – brangiausias žemės kraštas
Tėvų kapais, kalba, rytojumi šviesiu.
Man Lietuva – ir margas dirvų raštas,
Derlingi rudenys. Ji meilė mūs visų,
Man Lietuva – žalia šakelė rūtų,
Lakštingalų giesmė gegužio vakare…
Aš nežinau, kur kitas kraštas būtų,
Galįs sušildyti net ir žiemos speige…
Vai žirge
Vai žirge, bėrasis, dainom apdainuotas,
Lietuvio tu draugas esi ir buvai…
Tėvynę nuo priešų padėjai jam ginti,
Kartu su karžygiu į kapą gulei…
Vai žirge eiklusis, Žemaičių laukuose
Tu mindei kryžiuotį ne kartą, ne du…
Ir Vytauto Didžio galybę regėjai,
Kai nunešei jį iki marių Juodų…
Vai žirge darbštusis – laukai suvagoti –
Ir duoną auginti padėjai tu mums…
Per amžius įaugai į mūsų tu buitį –
Esi kaip lietuvis darbštus ir ramus…
Vai žirge, žirgeli, nešei pas mergelę
Ir žiedus mainyti bažnyčion vežei.
Norėta tave uždaryt į muziejų –
Šiandien į mūs buitį tu vėl sugrįžai.
Žodžiai apie linus
Mėlynžiedi, gelsvapluošti line,
Lietuvaičių dainose minėtas
Ir pražydęs vėl audimų raštuos,
Ir poetų į eiles sudėtas.
Tu rengei lietuvio gausią šeimą,
Pirkiose rateliai dūzgė, verpė.
Ir dainavo sesės graudžią dainą
Apie brolį, kulkos kur suvarpė…
Ir pokšėjo staklės – rūbą audė,
Baltas drobes dėjo kraičio skrynion.
Gelsvakasės vis jaunikių laukė,
Laistė rūtas ir vainikus pynė.
Mėlynžiedi, baltapluošti line,
Užderėki visad mūsų daliai –
Gal užkais atšalusios krūtinės,
Gal ir dainos grįš į kaimą žalią…
Saugokim Žemę
Žemė, mėlynas Visatos gyvas lašas,
Greitai skrieja tarp Galaktikų šviesių…
Gyvybe is alsuoja tas lašelis mažas –
Saugokim mes jį, nežūkime kartu…
Neišmuškim mes jos iš orbitos kelio
Branduolinėm bombom, trotilo galia…
Išmušta nuklystų į kitus pasaulius…
To daryt neleiskim, kol dar mūs valia…
O jai pasiklydus tarp kitų planetų,
Ką galėtum jausti, lėkdami tolyn.
O gal mūsų Žemė išgaruotų greitai,
Ir viskas, kas buvo, liktų nebūtyj?..
Tai neleiskim augti kerštui ir pavydui –
Saugokim mes Žemę, kiek turim jėgų.
Žeme, mūsų Žeme, gyvas dangaus laše,
Neleisk, kad žūtum su tavim kartu…
Žemdirbio galas
Pasišėręs bėrą žirgą,
Eisiu ant vagų,
Kad laisvoj mūsų šalelėj
Nebebūt vargų.
Uždainavęs linksmą dainą.
Eisiu sėt linų –
Reikia mūsų tėviškėlei
Drobių daug plonų.
Išauginti gausų derlių
Man jėgų pakaks –
Atiduosiu gimtai žemei
Širdį ir rankas…
Suskambės daina laukuose,
Brandūs guls pėdai.
Dangaus lopas bus linuose,
Akyse – žiedai.
Dieve, laimink mūs Tėvynę,
Šeimą ir namus,
Ir tuos, kurie mus narsiai gynė
Ir išugdė mus.
Prašymas
Tu, Viešpatie, žinai slapčiausius mano norus,
Paslėpti nuo Tavęs aš nieko negaliu,
Žinai mano mintis ir audras mano sieloj-
Paguosk mane, Tavim tikėti aš galiu.
Tavo globa man visad reikalinga,
Kai mūs gyvenime tiek daug klaidžių kelių yra
Vis mano norai auga, o gyvent dienų mažėja-
Tebūna man nors kas trečia diena dosni, gera.
Kol dar gėriuos pavasariais, svaigiais, gėlėtais,
Krūtinėje kol plaka mano jautri širdis.
Padėk man būt kilniu žmogum. Te delnas kietas
Uždirba duonos. Ir niekada neges šviesi viltis…
Tu, Viešpatie, gali sudraust liūtis ir vėjus,
Sukelt audras ir jas nutildyti staiga.
Tebūna taip, tik tau, Kūrėjau, panorėjus,
Ir Žemėj bus karams, nelaimėms pabaiga…
***
Pasišėręs bėrą žirgą,
Eisiu ant vagų,
Kad laisvoj mūsų šalelėj
Nebebūt vargų.
Uždainavęs linksmą dainą.
Eisiu sėt linų –
Reikia mūsų tėviškėlei
Drobių daug plonų.
Išauginti gausų derlių
Man jėgų pakaks –
Atiduosiu gimtai žemei
Širdį ir rankas…
Suskambės daina laukuose,
Brandūs guls pėdai.
Dangaus lopas bus linuose,
Akyse – žiedai.
Dieve, laimink mūs Tėvynę,
Šeimą ir namus,
Ir tuos, kurie mus narsiai gynė
Ir išugdė mus.
Stebuklingas žvilgsnis
Ji pažvelgė man į akis
Ir nerimu nugirdė.
Dabar nemiegu per naktis –
Man pakerėjo širdį…
Einu kreivais laukų keliais,
Prisiglaudžiu prie beržo,
Aplinkui saulė spinduliais
Gėles varsom nudažo.
Aš tau priskinsiu tų gėlių,
Padėsiu jas ant lango.
Tave tik vieną aš myliu
Ir tavo vardą brangų…
Ir dirbti norisi geriau,
Tėvynei būt naudingas.
Man ir gyventi daug linksmiau –
Koks žvilgsnis stebuklingas!!!
Atsiliepsiu
Tu mane pašauk širdies balsu –
Netylėsiu!
Lankų vėju, vyturio daina,
Kur bebūčiau, atsiliepsiu…
Tu pašauk mane tyros širdies balsu –
Tamsią naktį marių vėju aš atlėksiu:
Nudžiovinsiu ašaras nuo skruosto,
Ilgesį po erdvę išnešiosiu.
Tu pašauk mane tikru širdies balsu:
Netylėsiu – atsiliepsiu
Aš savo širdies skambiu džiaugsmu.
Tik pašauk mane…
Skausmo šauksmas
O Lietuva, buvai šventa Marijos žemė,
Šiandien pažvelgti į Tave, Tėvyne, man baisu!..
Importinis pilstukas tave lig kaklo semia –
Išgelbėti tave, ar mums užteks jėgų visų?..
Pusę amžiaus gerdama skubėjai komunizman,
Girtauti, vogti mokeisi pirtelėse, darbe…
Išmokusi ardai šeimas, grimzti tamson, skurdan,
Smunki dora. O tai, atrodo, net laikai garbe…
Šiandien esi laisva alkoholio nelaisvėje,
Blaškaisi vis tarp Dievo, keršto, melo ir tiesos…
Tikiu, pakaks jėgų išlipt iš to klastingo liūno,
Ir eisime prie Gėrio, Meilės, Tikėjimo, Šviesos, Tiesos…