Lino žiedas
Iš kur, line, tu parėjęs – nežinia.
Laukai – rašalu numėlę, džiugini mane.
Daugiametis, didžiažietis… ne viena rūšis.
Sėjamasis juk… širdies ašis.
Pamilau tave aš nuo to laiko, kai ,,linai
prie gilaus šaltinio žydi mėlynai…’’ –
sudainavo tas, kur ,,plieno dalgis ant pečių’’.
Kelias – sunkus – pagarbą jaučiu.
Iš kur, line, atėjai tu – nežinia,
vaiskumu įstrigęs Lietuvos delne.
Vargo kelią nueini, kol pavirsti
siūleliu. Didžiuojuos – tavimi.
Lietuvoje apsistojęs – nuo senų laikų,
minimas – geru žodžiu, ,,saulės vaiku’’ –
šaukiame tave, atkočine
nuometui jaunamartės virsti drobe.
Dovana esi krikštynų, veselios…
Kai kojelės žengti nevalios,
paskutinį guolį – tavim parėdys,
švelniasienius stuomenis mirtis dalys.
Dainuoju sodui
Oi, sodneli sodneli,
giedin tavi paukšteliai
rainą rytą verpiantys,
žilą rūką terpiantys.
Klok, matula, stalali,
pastiksma Dievulali,
švelni ano yrrunkela,
glostys mumei širdeli.
Oi, sodneliai, sodneliai –
gelsva šiauda žingsneliai,
pinti kabat virš galvelas,
po jumis – mylėt gerai.
Verpk, saulala, drobeli,
apsiausk ana ryteli,
dėkavosma už šviesela,
katra glostai dalali.
Išrokuok
Nekukuok, gegela, nekukuok,
Metai mana puošias jaunatim.
Skamb lyg cignorėliai,
Žib lyg liktorėliai.
Rimk, raiba gegela, rimk.
Širduželi – žalia spurga vandravuo,
Žiedeli nevystanti dar skins,
Kol gaideliai rytą,
Gaisais išrašytą,
Išgiedos, balseliai kims.
Gegela, pabūk mana sesula,
Numesk, negailėki, plunksnela.
Dailiai supašysiu,
Pagalvėlan kišiu,
Dėsu savū jaunū galvela.
Glausu sirpusi aš skruostely,
Akis merksu, pasapnuosu bernely.
Jam prie kepurėlas –
Rausvas bijūnėlis,
Runkelas ans paprašys mani.
Nekukuok, gegela, nekukuok,
O jei jau kukuoji, išrokuok –
Nuometu akely,
Vainikėliū žaly,
Piršlaly melagi – vinčiavos.