AŠ ATEISIU
Aš ateisiu iš pavasario nakties,
Apkabinsiu vyšnių šakomis,
Prisiglausiu švelniai prie peties
O paskui pabėgsiu lankomis.
Tu galvosi kad tai sutema
Tave glosto ūkanom švelniai,
Taip kaip glostė naktimis mama
Kai verkei per miegus neramiai.
Aš palinksiu varpomis šalia
Tavo veidą liesiu grudeliu,
Pasitiksiu rudeniu tave
Lapais nubarstytu takeliu.
Sušukuosiu plaukus vėjeliu,
Lietumi nuplausiu veidą tau,
Aš atplauksiu srauniu upeliu
Kol žvaigždes paklydėles matau.
Aš pašauksiu paukščio balseliu,
Sudejuosiu vėju prie ausies,
Tuo rasotu sodo takeliu
Tau atnešiu truputį rimties.
ŽMOGUS
Savo metų derlių spragilais iškūlęs,
Laiko rankom žarstęs meilę ir vargus…
Kaip rugiai sunokę nukeliam kepurę,
Kad dosnus mums buvo mėlynas dangus.
Kad rugpjūčio naktys supo ir žadėjo
Mums atsiųst gegužį nuometu baltu,
Kad likimas nieko dykai neseikėjo:
Nei dainų ,nei meilės,nei šiltų naktų.
Kad negailestingi laiko paukščiai skrido,
Sparnuose atnešę džiaugsmą ir vargus,
Kad gyvent mokėjom žemėje prasmingai,
Nusipelnę vardo žemiško-Žmogus.