2016 ♥
paragintas pašėlusio vakario vėjo
žydru dangum nuskrido baltas debesėlis
ir jo šešėlis pralėkė žeme…
sujudo – sulingavo lengvas mėlis –
ir žemė virto jūra neramia…
kur tai matyta – kad po vėjo gūsio –
ant lauko subanguotų vandenai…
na – tik Upytėje stebuklo tokio
vasarvidžiu sulaukiame nūnai…
linais garsi dabar tik ši vietovė…
tik čia dar mėlynuoja jie kukliai…
nors būta daugelio linų laukų anksčiau –
išrovė
juos iš širdies savosios žemdirbys
Deja…
ten suvešėjo rapsai, miežiai ir kviečiai,
aguonos – palaukėm raudonuoja…
lyg kariai – eilėm sustoję šlama kukurūzai,
kanapės, avižos ir bičių numylėti dobilai…
tik pamirštas linelis tyliai rauda
jo žiedlapiai – lyg ašarėlės žemėn nubyrės…
akimirksniu pražydęs, po vėjelio gūsio –
pavirtęs jūra – suvilnys ir kvies laivus –
bures
iškėlę išdidžiai praplauks jie –
debesys balti balti…
lineli, mano mielas ir kantrus
lineli…
ko verki?..
2015 ♥
Ar žinai, kaip kvepia lietus?…
būna jis – kaip medus – saldus…
būna – liepom pakvimpa svaigiom
ir nulyja karštom karštom
vasaros vilnimis po pietų…
Būna – kvepia žeme lietus,
toks dulkėtas ir nekantrus
kaip sugrįžęs iš lauko artojas…
Neramiai ir sodriai alsuoja
rudenėjant – grybų lietus…
kvepia rudeniu, lauktas, stiprus…
Būna, ilgesiu kvepia – dejuoja,
linksta šakos nuogos beržų…
kai lietus jas plauna ir moja
vėjo rankom, milijonais lašų
verkdami nuogi, ir skaičiuoja
kiek dar liko laukti žiemos,
tie liūdni beržai parugėj…
Žiemą – pavasariu kvepia lietus…
jo pirštukai tirpdo ledus…
ir pavasariui taką dabina…
O pavasarį – kvepia sula,
ir žiedais obelų, ir žvaigždėm…
o gal kvepia lietus žvaigždėm tik rugpjūtį…
Bet ar gali kvepėti lietus?
Ar gali taip būti…
Ar žinai – kaip kvepia lietus?…
2016 ♥
tu toks baltas… mano likimo paukšti
tu toks šaltas, mano širdies lašeli
ar meni – koks spalvotas – į aukštį
pakilai, kai prieš mus buvo kelias
tik tolyn… tik pirmyn –
į laimę…
į tikėjimą vasaros pievom,
ir juodais arimais, ir jūra,
ir pavasario žydinčiom ievom…
ar meni – koks spalvotas vasaris
ar žinai – kaip kvepėjo gegužis…
tirpsta dienos – kaip snaigės ant delno –
ūžia vėjas…
ne…
metai taip ūžia –
lekia pralekia – žvarbūs praskrieja
mano metai – snieguoti snieguoti…
ar sugrįš dar kada – bent rugsėjis
į tą širdį ledu vainikuotą?
ar sunoks dar javai – ar kvepės
man širdy – tarsi duona ant stalo…
ak, kol kas – netikra ta žvaigždė…
ak, kol kas – net svajonės užšalo…
2016 ♥
saulėtas, karštas ankstyvo rudens maratonas
padengęs gatves auksaspalviais švelniais kilimais
rodos mintys ir svajos – raudonai geltonos…
net akys apraibsta – ir tiki – niekada nepraeis
Bobų vasara šiemet – voratinklių gijom aplipus…
Deja – medžių grožį pavogęs šiaurys,
nulyja ir permerkia Saulės kasas,
aptūloja pilkais kailiniais debesų…
Galiausiai atpusto – ir uždengia sniegu pliką žemę –
lyg pudra paslėpdamas juodas vagas –
liūdnas žemės raukšles…
ir užmiega po sniegu želmuo – tyliai tyliai –
tarytum numiršta – rugio liaunas laiškelis…
o ant upės sublizga krištolinis apsiaustas žiemos…
Amžiams žemė užmigo laimingu miegu…
bet – klausyk, argi tai – ne džiaugsmingas varpelis
suvirvės danguje – netyčiom atrakins skaidrų lietų…
sueižės ledo rūbas – išteš sniego klodai – sruvens
tai kas buvo taip balta – švaru…
liks laukai margi lyg paletė – lopais pilka – lopais juoda –
o šalia – jau žalia… ir kvapni, gyvybinga sula
beržo gyslom tekės – garsiai gervėm suklyks
debesų kailiniai plyš ir trauksis
o saulė ištiesus rankas vėl rąžysis danguj…
ir netrukus – sužaliuos, sužydės – pievos pienėm paplūs
ir ims skleistis kvapniųjų radastų rozetės…
ir dangus nusileis žemėn – jūra pavirs
žalias laukas ryte – vos prašvitus saulelei
ir vilnys – ir banguos, ir putos – neatskirsi niekaip –
kur dangus – kur laukai – sužydės mėlynakiai lineliai…
Vėl alsavimas liepos kaitrios ir rugpjūčio dangus
nubarstys žvaigždėmis – ir į širdis nulis vasarėlės kaitra –
vėl rugsėjis – raudonai geltonas… metai bėgs…
tik kapsės, tik srovens tik banguos – nenutils
šio gyvenimo upės vanduo – ir vėl bus
karštas saulėtas kito rudens
maratonas…
2016 ♥
Miela Mama –
mano kelias – artyn pas Tave,
ir tolyn – nuo Tavęs nuolat veda
o Tu lauki –
vis lauki manęs
atvažiuosiu – kaskart širdis žada…
o skubėdamas laikas keistai
nuolat pažadus mūsų išvaiko…
lauki Mama – sulauki retai…
to pašėlusio lekiančio vaiko…
kuris savo gyvenimą turi
kuris skuba – vis skuba…
iš lėto
rieda ašara skruostu raukšlėtu –
ir viltis – atvažiuos
vėlei guodžia…
Atvažiuosiu, Mamute, netrukus…
(kartais pažadu lieka šie žodžiai)
bet tu myli – ir lauki – vis lauki
o mes skubam – ne tik pas tave…
Tu nepyksti, žinai –
myli švelniai ir lauki… sulauki…
…nespėjau…