Laiko ratas
Ir vėl,
ir vėl ruduo,
ir vėlei lapai krenta.
Paniuręs lyg tamsi naktis
su šaltu vėju slenka.
Kodėl? Kodėl taip greitai
vasara praėjo?
Tik džiaugėmės obels žiedais,
štai lapai nešami vėl vėjo.
Ir suka valsą lapkritys,
sugriebęs lapų saują.
Dar sykį nuneša metus,
į amžių skrynią naują.
Ir vėl skrajos lengvutės snaigės,
žieduos pavasaris kvatos,
nubals voratinkliuose rasos…
Taip laiko ratas nesustos.
Aukštaitija
Gimta Aukštaitija – slėniai ir kalvelės,
žali pušynėliai, ežerų akelės.
Saulutė motulė šviečia čia skaisčiau.
Gimtąjį kampelį širdyje laikau.
Žalias vasarojus, stiebiasi rugiai –
užaugs pilkas grudas duonelei juodai.
Virš plačių dirvonų kyla vyturiai,
sveikina artoją, čiulba jam linksmai…
Keičias, plečias miestai su gražiais namais,
tik liūdni, nesmagūs vienkiemių vaizdai –
tuščios, šaltos gryčios lūžtančiais stogais,
paliktos senolių, lyg gandrų lizdai.
Langai – tarsi akys, išdaužtais stiklais.
Takelis užžėlęs, užaugę karklai…
Liūdna tai matyti – keičiasi laikai.
Kitaip gyvena mūsų vaikai.